Lazdininkų žmonėms rūpi kaimo istorija ir paveldas

Lazdininkai – trikampyje tarp Darbėnų, Palangos ir Šventosios įsikūrusi sena, spalvingą istoriją turinti gyvenvietė. Tai buvusi kuršių žemė, kuri savo kapinynais bei radiniais ir šiandien tebėra įdomi archeologams. Lazdininkų kaimo žmonės, prieš penkerius metus susibūrę į bendruomenę, pagal savo išgales taipogi tvarko ir puoselėja istorines šio savito krašto vietas.

Nestokojanti energijos suburti vieningą bendruomenę ir siekianti puoselėti kaimo paveldą Vanda Šimkuvienė kone keturis dešimtmečius dirba Lazdininkų kaimo felčere. „Keletą metų, kai auginau keturis savo vaikus, dirbau ir vaikų darželyje“, - sakė moteris.

Tebeturi senovinį malūną

Romantiškas kaimo pavadinimas yra kilęs nuo Lazdupio upelio, kertančio kaimą, vardo. Kiti mano, jog šio kaimo žmonės kažkada išgarsėjo tuo, kad gamino lazdas.

Lazdininkai yra viena seniausių gyvenviečių Pabaltijy. Čia gyveno kuršių gentys, kurios ekonomiškai buvo labiau išsivysčiusios už savo kaimynus, mat, pro čia praeidavo prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Apie tai liudija Milašių sodyboje ir Kalnalaukio kapinynuose rasti daiktai, tarp kurių – senovinės Romos monetos. Pagal radinius, kurie iškeliavo į Lietuvos muziejus, istorikai sprendžia kuršių vyrus buvus itin narsiais kariūnais.

„Ir vėlesniais istorijos periodais Lazdininkų žmonės buvo aršūs ir kariškai nusiteikę. Išliko pasakojimų, kad vienas lazdininkietis į teismą buvo padavęs net patį carą. Už tai, kad šis uždraudė lietuviškus rašmenis ir kalbą“, - apie gyvenvietės žmonių savitumą pasakojo bendruomenės pirmininkė Vanda Šimkuvienė.

Dėl savo patogios geografinės padėties ir sutvarkytų kelių važiuojant visomis kryptimis, Lazdininkai kaip kaimas ne nyksta, o atvirkščiai – kyla ir gražėja. Netoli pajūrio esanti Lazdininkų žemė yra brangi. Naujakuriai atnaujina kaimo veidą šiuolaikinėmis sodybomis, o senbuviai už parduotą žemės rėžį tvarko savo būstus.

Atvykstančius į Lazdininkus nuo Darbėnų pusės iš tolo pasitinka dangų remiantys senovinio medinio malūno sparnai. „Kažkada, prieš geroką šimtmetį, šį malūną čia atsigabeno laukžemiškis Končius. Kolūkio laikais malūnas buvo suremontuotas, aplink jį ketinta įrengti etnografinę sodybą – malūnininko kiemą. Po Nepriklausomybės paskelbimo jį privatizavo Grinevičius, o su visais piktumais iš jo atsiėmė Klaipėdoje gyvenanti Končiaus duktė Nausėdienė. Būtų gerai, kad šeimininkai kažką darytų su tuo malūnu, netvarkomas jis visai sugrius“, - kalbėjo V.Šimkuvienė. Vėtros iš keturių malūno sparnų vieną jau baigia nuniokoti. Beje, malūno savininkė Ona Nausėdienė yra Prezidento patarėjo Gitano Nausėdos motina.

Lazdininkiečių bei geradarių rūpesčiu kaimo viduryje prieš du dešimtmečius pradėta statyti, vėliau užleista ir jau griūvanti koplyčia vėl tvarkoma. Ją ketinama atidaryti šią vasarą, kai kaimas minės savo 755–metį.

Lazdininkų bendruomenė sutarė užbaigti dar kolūkio laikais pradėtos statyti, bet apleistos ir griūvančios koplyčios statybos darbus. Beje, kaimo koplyčia savo architektūra primena nedidukę kaimo bažnytėlę.

„Ir patys rinkome lėšas, ir rėmėjų ieškojome. Šią vasarą minėsime 755-ąjį Lazdininkų jubiliejų: ta proga norėtume užbaigti koplyčios statybą. Atnaujinome tai, kas griuvo ir byrėjo: apmūrijome pamatus, sienas apkalėme lentelėmis, apskardinome stogą, apšiltinome iš vidaus, iškėlėme du kryžius“, - atliktus darbus vardijo V.Šimkuvienė.

Bendruomenė norėtų gyvenvietėje įrengti informacinį stendą su nuorodomis į lankytinas istorines vietas bei nakvynės vietas keliautojams.

Lazdininkų apylinkėse lankytinų, istorinių vietų – apstu. „Kalnalaukio kapinyną jau kelis dešimtmečius tyrinėja archeologai, istorikai, o į jį nuo kelio nėra jokios nuorodos. Miškelyje, greta Mažučių dvaro, yra išlikę ir dvarininkų kapai. Norėtume tuos kapus sutvarkyti. Maro kapinaitėse yra dvi koplyčios. Jas būtina restauruoti, dėl jų tarėmės ir su paminklosaugininkais“, - V.Šimkuvienė tvirtino, jog gauti lėšų šioms paveldo vietoms sutvarkyti bendruomenė ketina pagal rengiamą projektą.

Lazdininkų bendruomenė prižiūri ir Mergelės Marijos apsireiškimu vietinei kaimo moteriai bei išgijimais išgarsėjusį Erškėtyną. Kiekvieną pavasarį bendruomenės žmonės apkuopia teritoriją, išveža šiukšles. Padaryti nauji suolai. Kasmet lėšomis, anot V.Šimkuvienės, pagelbsti geradariai, kurie nenori pasiviešinti. Tačiau Erškėtyne yra keletas senų, baigiančių trūnyti kryžių, kuriuos reikia arba išvis nupjauti, arba pakeisti kitais.

Erškėtyne nuo seno gyva tradicija – švęsti Sekmines. Tuomet į šią vietą suvažiuoja žmonės iš visų aplinkinių kaimų, Palangos, Šventosios, Darbėnų, Kretingos. Po pamaldų prie koplyčios žmonės linksminasi gamtoje. Čia būna ir giminių susibūrimo vieta.

Raimondas ir Dara Grabiai – stambiausi Lazdininkų ūkininkai ir pavyzdingos sodybos šeimininkai. Raimondas - dar ir muzikantas, saviveiklininkas. Ne atsitiktinai į Grabių sodybą atkeliavo Juodkrantėje iškaltos medžio skulptūros: apkeliavusios keletą šeimininkų, niekam nebereikalingos, kaip „pretendentės į malkas“, jos atsidūrė garbingoje vietoje - muzikos mylėtojų kiemo prieigose.

Lazdininkuose dabar gyvena apie 380 žmonių: didžioji jų dalis važinėja į darbus greta esančiame pramogų komplekse „HBH Juozo alus“, į Kretingą, Klaipėdą ar Palangą. Nedaugelis lazdininkiečių tepasiliko kaime ūkininkauti. Vieni tokių yra Lazdininkuose gimę ir augę Dara irRaimondas Grabiai, anot vietinių žmonių, – stambiausi kaimo ūkininkai, dirbantys 170 ha nuomojamos žemės.

„Mieste darbų nebuvo, o žemė – vienintelis išsigelbėjimas visais laikais. Į žemę kibom ir mes. Gavę europines išmokas, atkutom kaip ir visi ūkininkai. Gyvulių nebelaikome - nebeapsimoka. Visas mūsų gyvis – du katinai ir du šunys, - mintis dėstė nekalbus R.Grabys. – Man geriau groti, dainuoti, o ne kalbėti. Turbūt dabar esu mėlynai raudonas“, - pašnekovas pasišaipė iš savo drovumo ženklų.

Raimondas prisipažino nuo mažumės muzikuojąs: „Viskas prasidėjo nuo dieduko armonikos. Diedukas buvo kaimo muzikantas. Visas jo palikimas – dviratis ir armonika – atiteko mudviem su broliu. Brolis pasiėmė dviratį, man liko armonika. Pradėjau ją tampyti. Po to įstojau į muzikos mokyklą: pūčiau saksofoną“, - kalbėjo Raimondas.

Žmona Dara, triūsianti namuose ir puoselėjanti sodybos, kuri buvo pripažinta pavyzdinga, aplinką, pridūrė: „Savo laiku jis buvo pirmas vaikis kaime: subūrė estradinį ansamblį, grodavo šokiuose Lazdininkų kultūrnamy. Pats ir gitarą pasidirbino. Po to grojo kariuomenės orkestre. O kai grįžo, kultūrnamis jau buvo sudegęs. Ėjo po vestuves, balius“.

Dabar jau antrus metus R.Grabys groja ir dainuoja kapelijoj „Lakštingelė“. Trečius metus jis - Kultūros centro Lazdininkų filialo meno vadovas. Raimondas sakė grojąs kone visais muzikos instrumentais, išskyrus smuiką.

Paklaustas, kaip spėja suderinti muzikavimą su ūkininkavimu, pašnekovas juokdamasis atsakė: „Taip ir spėju: iš kombaino bėgu į kultūrnamį, ir atvirkščiai. Kaip sakoma: pametu arklą ir bėgu prie lyros“.

Lazdininkų kaimo centre stovi P.Šimkienės iniciatyva ir trijų jos sūnų rankomis pastatyti paminklai. Jie yra susiję su asmeniniu šios moters išgyvenimu.

Besišnekučiuojant apie Lazdininkus ir kaimo savitumą, R.Grabys pabrėžė ir kaimo lyderių – Vandos ir Albino Šimkų - drąsą, ryžtingumą, norą suvienyti bendruomenę: „Dar sovietmečiu su pirmininko (A.Šimkaus, - aut. pastaba) žinia Kadagynės kaime Kretingos klebonas Bronius Burneikis liedino varpus bažnyčiai. Reikėjo būti bebaimiam, kad statant Darbėnų kultūrnamį, tą dabartinį vaiduoklį, išrūpintum medžiagų ir Lazdininkų koplyčiai. O mūsų bendruomenė šiandien turbūt irgi yra vieninga tik pirmininkės dėka. Ji keturiasdešimt metų dirbo felčere: žino mus visus, jau čia gimusius. Ji yra tikras kaimo šviesulys. Kaip rašoma apie felčeres: ar dieną, ar naktį ateis žmogui pagelbėti. Jei ji ko paprašo kaimui, kaip gi jai galėtum atsakyti“.

Lazdininkai turi ir savamokslių kūrėjų: tai dailininkė Stasė Galdikienė, plunksną valdantys ir poeziją kuriantys Kazimieras Paburskis ir Adomas Stoncelis. A.Stoncelis – dar ir žinomas pynėjas iš šiaudų. A.Stoncelis, Darbėnų sąjūdžio lyderis, surinko medžiagą ir išleido knygą apie Lazdininkuose 1943 m. sušaudytą Lietuvos kariuomenės pulkininką Dominyką Grabį bei jo brolį, prelatą Joną Grabį. Jo iniciatyva šiems žmonėms atminti gyvenvietėje buvo pastatytas paminklas.

Kitas Lazdininkų centre iškilęs paminklas – trijų akmenų kompozicija – atsirado Petronėlės Šimkienės iniciatyva. Jį pastatė trys jos sūnūs - Lionginas, Artūras ir Jonas, kuris buvo akmenkalys. Moteris pasakojo, jog paminklas pažymi tą vietą, kurioje vyko tariama jos ir Liuciferio kova: „Ėjau pas kaimynę Daugintienę giedoti „Kalnų“. Toje vietoje išgirdau tokį žvangėjimą ir išvydau šviesos blyksnį. O viduje suvokiau: pats Liuciferis apsireiškė, kad sutrukdytų man ir kaimui melstis. Tik maldomis jį įveikiau. Papasakojau moterims: visos pritarė sumanymui pažymėti tą vietą“.

P.Šimkienė sakė, jog būrelis kaimo moterų - nuo seno jos sergsti tą tradiciją – vienos pas kitas renkasi pasimelsti ir pagiedoti „Kalnų“.

• Rašyti komentarą (13)