Atgavęs tėvų žemę, sugrąžino ir kaimo pavadinimą

„Ant tos žemės esu gimęs prieš 65-erius metus. Tėviškė man nuolat sapnuodavosi. Kai prasidėjo žemės grąžinimas, atsipirkau ją iš brolių ir seserų“, - vedžiodamas ir aprodydamas savo ūkį Maloniškių kaime, Darbėnų seniūnijoje, kalbėjo ūkininkas Juozas Gadeikis. Ūkininkas kilęs iš gausaus – net šešiolikos – vaikų būrio.

Apsigyvenęs tėvų žemėje, J.Gadeikis atgaivino ir nunykusį Maloniškių kaimą, sugrąžindamas tikrąjį jo pavadinimą. Dabar Juozas su žmona Stanislava – vieninteliai oficialūs šio kaimo gyventojai.

Stanislava ir Juozas Gadeikiai, abu kilę iš kaimo, ragavę miestietiško gyvenimo, ir vėl sugrįžo į kaimą. „Gyvendamas Kretingoje, Juozas nuolat sapnuodavo savo tėviškę“, - apie dėsningą jųdviejų sugrįžimą prie žemės kalbėjo Stanislava.

Skirtumas tarp vaikų – 30 metų

Penkiolika brolių ir seserų Juozas įgijo iš savo tėvo Vladislovo bei dviejų jo žmonų: pirmosios žmonos Petronėlės, o šiai pasimirus – iš savo motinos Emilijos, kuri tapo antrąja tėvo žmona. Su Petronėle V.Gadeikis susilaukė 6 vaikų, su Emilija – 10.

Gadeikių šeimoje iš viso gimė 5 sūnūs ir 11 dukterų. Tikrų Juozo kraujo brolių ir seserų gyvų beliko šešiese. Viena sesuo mirė išgyvenusi vos kelis mėnesius. Iš pirmosios tėvo santuokos gyvų liko keturiese.

„Sutariu su visais broliais ir seserimis: ir iš pirmos tėvo santuokos, ir su tikraisiais. Tačiau nėra buvę, kad visi susieitume į vieną būrį. Esame gimę kas vieneri – dveji metai, bet mūsų amžius - labai jau skirtingas. Tarp seserų – jauniausios Justinos ir vyriausios Onos - net 30 metų skirtumas: Onai – 90, o Justinai - 58-eri, - pasakojo J.Gadeikis. – Esame išsibarstę po pasaulį. Brolis Vladas pabėgo į Lenkiją 1942 m., kai aš buvau vos gimęs. To brolio aš taip ir nepažinojau. Kita sesuo Petrė gyveno Liepojoje. Ji – irgi jau mirusi“.

J.Gadeikis nesiėmė spręsti, kas - atsitiktinumai ar stokojančio sotumo jausmas ir nuolatinio dalijimosi pareiga – nulėmė, jog kiekvienoje jo brolių ir seserų šeimoje teaugo vos po vieną ar dvi atžalas.

Juozas ir Stanislava Gadeikiai užaugino tik vienintelį sūnų Juozą, iš kurio šeimos susilaukė anūko Pauliaus. Pakeliui į pasaulį, anot Stanislavos, jau - ir antrasis anūkas.

J.Gadeikis juokavo, jog jo tėvas, matyt, nemokėjęs „susiturėti“: „Vaikų gimė tiek, kiek davė „pondėivalis“. O ir vaikais tada nereikėjo taip rūpintis, kaip dabar. Ir bulvę, ir kiaulę patys pasiaugindavom. Anksčiau vieni kitus auginom ir basi pliki po laukus lakstėm. O dabar: nespėjo gimti, ir jau kiša į džinsus, auna batus“.

Tėvų neišvežė dėl gausios šeimynos

Juozas atmena savo tėvą buvus rūpestingą ūkyje, o motiną Emiliją - apsukrią ir diplomatišką moterį, gerą šeimininkę. „Šiais laikais ji būtų tapusi gera verslininke arba ūkininke. Motina tarnavo gretimame Petreikių ūkyje. Kai mirė Petronėlė Gadeikienė, ji nepabijojo ištekėti už našlio su 6 vaikais. Ir dar pati pagimdė dešimtį vaikų. Pagal ūkio dydį tėvai būtų prilyginti buožėms, bet nuo Sibiro juos ir išgelbėjo tai, kad augino gausų vaikų būrį, - samprotavo J.Gadeikis. – Tėvas mirė, būdamas 57-erių. Motina liko su gausybe vaikų, kurių mažiausiai – Justinai - buvo treji“.

Kai tvėrėsi kolūkiai, J.Gadeikio našlė nenorėjo į jį stoti. Anot Juozo, motina sugebėjo tarp valdžios išlaviruoti, šeima kuriam laikui buvo palikta ramybėje.

„Kai mes, vaikiai, prakutome, mama prisakė išleisti mergas į mokslus. Nebuvome pasileidę: nei gėrėme, nei rūkėme. Darbas mums buvo šventas reikalas. Turėjome gerus darbus pagal vyriškas specialybes: dirbome mechanizatoriais, buldozerininkais. O seserys mokinosi: viena tapo akušere, kita – mokytoja, dar kita baigė žemės ūkio technikumą“, - motinos sukurta šeimos darna pasidžiaugė Juozas. Jo motina Emilija mirė sulaukusi 83-jų.

Juozas atmena tėvą buvus ir užkietėjusiu rūkaliumi: berūkydamas lovoje jis ir mirė. „Matyt, atrūkė už visą savo vyrišką giminę. Nes nė vienas iš mano brolių ir jų vaikų – nerūkantys vyrai“, - tikino ūkininkas.

Tvenkiniuose – apstu žuvies

„Kai grąžino tėvų žemes, nė vienas iš brolių ir seserų jos nenorėjo. Motina dar gyva buvo, ir kiekvienam tuos atgautus 33 ha žemės išdalijo dalimis. Gavęs savo 2 ha gabalą, kitą žemę atpirkau iš giminaičių ir valstybės“, - apie savo ūkio atkūrimą pasakojo J.Gadeikis.

Vyriškis tvirtino, jog atkūrus ūkį, jam norėjosi sugrąžinti ir buvusį – itin vaizdingą ir širdžiai malonų – Maloniškių kaimo pavadinimą. Dar viena ūkininkų šeima įsikūrė Maloniškėse, bet jie, anot pašnekovo, dokumentuose rašo gyveną Auksodyje.

Ūkį J.ir S.Gadeikiai atkūrė melioracijos nuniokotame plyname lauke, pradėdami nuo būtiniausių statinių. Žemę apsėjo grūdais. Įsigijo gyvulių ir žemei įdirbti reikalingos technikos. Du tvenkinius, kurių bendras plotas – 60 arų, apsodino eglaitėmis. Eglių šeimininkai skaičiuoja daugiau kaip tūkstantį. Užveisė žuvų: karpių, lydekų, ešerių. Čia veisiasi ir vėžiai.

Stanislava džiūgavo, kad jų tvenkiniuose užauga ir itin didelės žuvys. Vienos lydekos, kuri svėrė 5 kg ir į ilgį siekė 80 cm, žiaunas ji išdžiovino ir kaip žvejybos trofėjų suklijavo ant dekoratyvinės lentos.

Didžiulės lydekos žiaunos kabo greta pačios Stanislavos sugautų ir išdžiovintų vėžių. „Tų vėžių pas mus – pilna. Būna, jog vasarą, ieškodami maisto, jie patys išropoja ant kranto. Tai – tikras džiaugsmas žiurkėms ir mūsų katinams“, - juokėsi moteris.

Vėžiai ir išdarinėta lydekos galva kabo ant S.ir J.Gadeikių namų sienų tarp kitų šeimos trofėjų – įvairių ragų: briedžių, elnių, avino. „Kai dirbau melioratoriumi, pačiam sekdavosi jų surasti miškuose. Dabar juos nuperku iš kitų“, - nuosava trofėjų kolekcija pasidžiaugė ūkininkas.

• Rašyti komentarą (0)