|
|
|
„Jaunųjų žurnalistų akademija“ lėmė studijų pasirinkimą
Buvusi kuprinietė, šiuo metu Vilniaus universiteto lietuvių filologijos trečiakursė Guoda Skripkauskaitė pripažino, kad rašymas „Kuprinėje“ ir lietuvių kalbos mokytojos Danutės Dunauskaitės laiku pastebėtas gebėjimas reikšti savo mintis popieriaus lape pastūmėjo pašnekovę rinktis būtent tokias studijas. Kilusi iš Vydmantų mergina teigė, kad jos pomėgis yra rašyti ir laikosi nuostatos, kad gyvenime viskas vyksta ne be priežasties. Nuo kūrybos iki sporto ir kelionių Pasak G. Skripkauskaitės, kitų autorių literatūra ją kūrybiškai išsemia, o ne įkvepia. „Visą savo energiją ir mintis atiduodu kitų kūrybai analizuoti“, – teigė studentė. Per lietuvių kalbos filologijos studijas būtina daug skaityti ir įtemptai mokytis, todėl mergina kol kas rašymą yra apleidusi. „Mane įkvepia gyvenimo lūžiai, skaudūs įvykiai ir, kai dabar gyvenimas teka gana įprasta vaga, rašymą esu pamiršusi“, – tikino pašnekovė. Šį menišką pomėgį mergina pakeitė bėgimu. Ji savo santykį su sportu prieš atrasdama bėgimą įvardijo kaip komplikuotą. Šis sportas reikalauja ir fizinės, ir moralinės ištvermės. Buvusi kuprinietė mano, kad sportas neturėtų būti pareiga, tai labiau veikla, skirta prasiblaškyti ir pabėgti nuo savo minčių. Keliaudama mergina mėgsta rinktis gilią istorinę praeitį turinčias vietas. Jos teigimu, architektūra padeda įsijausti į istorinę praeitį. Merginai patinka jausti miesto atmosferą, įsivaizduoti, kaip atrodė prieš šimtus metų čia gyvenusių žmonių kasdienybė: „Man reikia pažinimo džiaugsmo“, – būtent taip mergina įvardino pagrindinę keliavimo priežastį. „NE“ produktyvumo valandoms Savo ateities pašnekovė neįsivaizduoja dirbdama biure nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. „Aš neįsivaizduoju, kaip galima nustatyti žmogui valandas, kada jis turi būti produktyvus“, – svarstė mergina. Jos teigimu, jai patinka keltis anksti rytą, nes tada diena atrodo gerokai ilgesnė ir ji gali kur kas daugiau nuveikti. Studentės tikinimu, kartais reikia psichologinio spaudimo, kad darbas būtų padarytas – kai spaudžia laikas, darbas vyksta greičiau. Po intensyvaus darbo merginai labai patinka kurį laiką pabūti gamtoje. „Gamta žmogui duoda sielos ramybę, manau, kad žmogus, nuvažiavęs į gamtą, gali pabūti su savo mintimis ir pajusti, kas jis toks yra. Juk mieste esame apsupti šurmulio ir sudėtinga išgirsti savo vidinį balsą“, – apibūdino G. Skripkauskaitė. Merginos teigimu, žmogaus gyvenimui įtaką daro aplinkiniai žmonės, su kuriais nuolat esame kartu ir net negalime pabūti su savimi. „Tada tokia sumaištis kyla galvoje ir širdy, tačiau nuvykus į gamtą vėl išgirsti save ir viską tvarkingai susidėlioji“, – tvirtino buvusi kuprinietė.
Laisvė tarmiškam kalbėjimui Pasak studentės, lietuvių kalbos studijos ją išmokė didžiuotis tuo, kas ji yra. Kadangi visa merginos aplinka šneka žemaitiškai, ji suprato, kad ši tarmė yra jos dalis. Kartą ji išgirdo parduotuvėje besišnekučiuojančius žemaitiškai vaikinus. „Aš pati nejusdama pradėjau eiti ten, kur jie eina, kad girdėčiau, kaip jie šneka. Manau, kad panaši situacija nutinka išvykus į užsienį ir išgirdus lietuvių kalbą, tuomet ji atrodo tokia graži. Ir aš tiems vaikinams jau norėjau sakyti „kap jūs graže rokoujaties žemaitiška“, – su šypsena kalbėjo mergina. Pašnekovė norėtų sugriauti vyraujantį stereotipą tarmių atžvilgiu, jų tapatinimą su kaimu. „Mano svajonė – būti kovotoja už tarmes“, – atskleidė mergina. Kartą iš Vilniaus važiuodama namo ji per radiją išgirdo „Bitės“ reklamą, kurioje vyresnio amžiaus žmonės šnekėjo tarmiškai. „Jie buvo pavaizduoti kaip paskutiniai kvailiai, susinervinau dėl to ir parašiau nusiskundimą, kuriame suabejojau, ar noriu ir toliau būti šio mobiliojo ryšio operatoriaus klientė“, – prisiminė studentė. Mergina svajoja rasti bendraminčių ir sukurti projektą, kuris sugriautų nusistovėjusį stereotipą apie tarmes. „Labai gražu yra puoselėti savo identitetą, nes juk visi esame lietuviai, tačiau ne kiekvienas yra žemaitis“, – tikino G. Skripkauskiatė. Būsimus kupriniečius pašnekovė skatino neabejoti ir drąsiai siekti užsibrėžtų tikslų: „Jeigu bent vienas žmogus, kuris dabar skaito šį straipsnį ir galvoja, kad ir jis ar ji nori rašyti „Kuprinėje“, eikite ir bandykite. Nebijokite, nes viskas gyvenime vyksta dėl priežasties. Ir tie dalykai, kurie tada atrodė blogiausi, dabar tapo labai gera patirtimi – aš daug ko išmokau. Jeigu aš bijojau pirmą straipsnį rašyti, bijojau iš pirmo žmogaus imti interviu, tai tapo geriausiais įspūdžiais. Susiradau naujų pažįstamų, ir tai buvo labai įdomi patirtis, iš kurios daug ko išmokau. Drąsiai siekite savo svajonių ir nebijokite bandyti“, – ateities kupriniečius drąsino G. Skripkauskaitė.
Aurelija PLOKŠTYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
