Dienoraštyje – dešimtmečių datos ir išgyvenimai

Zitos Paulienės dienoraščiuose – ketvirčio amžiaus šeimos, Kretingos ir Lietuvos istorija.

Kretingiškė buvusi ilgametė pedagogė ir bibliotekininkė 78-erių Zita Paulienė visą gyvenimą praleido tarp knygų ir medikų – prieš 8-erius metus anapilin iškeliavęs jos vyras Augustinas buvo gydytojas, medicinos specialybę pasirinko ir 4 jų vaikai, žentas, marti bei 3 anūkai. Kelis dešimtmečius moteris kasdien rašo dienoraštį, kuriame fiksuoja svarbiausius savo šeimos, Kretingos bei šalies įvykius.

Tarsi vakaro malda

Z. Paulienė sakė, kad pirmąjį savo dienoraščio lapą atvertė prieš 25-erius metus. Dabar jis, per tiek metų surašytas į atskiras knygas, vos betelpa į didžiulę dėžę. Moteris kaskart pagal nuotaiką išsitraukia tam tikrą praėjusių metų knygą: kai nori palyginti, koks tą pačią dieną buvo oras, kas įvyko mieste, šalyje ar pasaulyje. Tik jai pačiai įdomūs ir prabėgę asmeniniai išgyvenimai, nuotaikos, pajautimai, kuriuos patikėdavo dienoraščiui.

O kiekvienų metų dienoraščio paskutiniame lape moteris surašo svarbiausias asmenines ir įžymias šalies datas, todėl gerai žino, kada kieno jubiliejus, kas ir kada paliko šį pasaulį. Tik 2012-ųjų dienoraščio nevarto – pernelyg skaudūs išgyvenimai, netekus savo mylimo žmogaus. Kartais atviravimas dienoraščiui, sakė ji, prilygsta vakaro maldai.

„Kas ir kodėl paskatino rašyti dienoraštį, šiandien negalėčiau atsakyti. Gal susiję su tuo, kad iš namų išėjo paskutinis vaikas – jaunėlis sūnus Mindaugas, kuris pagal moksleivių mainų programą išvyko į JAV užbaigti vidurinę mokyklą. Dabar jam jau 42-ji, – atviravo Z. Paulienė. Jos džiaugsmui, šiandien visi vaikai įsikūrę Lietuvoje: vyriausiajai ir vienintelei dukrai pediatrei Jolantai dabar 56-eri, į farmaciją pasukusiam Gvidui – 53-ji, Kęstučiui – 45-eri.

„Daktarauja“ ir pati

„Natūralu, kad ir šiandien visos šnekos mūsų šeimoje sukasi apie ligas, sveikatą. Per tiek metų jau „daktarauju“ ir aš. Visai nesijaučiu balta varna – ir ligas išmanau, ir lotyniškus terminus žinau, – juokavo pašnekovė. – Per tiek gyvenimo – su vyru kartu praleidome 48-erius metus, šnekos kur buvę, kur nebuvę, grįždavo prie ligų. Padėdavau jam ir epikrizes kompiuteriu perrašyt.“

Moteris ir šiandieną – smalsi gyvenimo naujovėms: skaito naujausias, ypač – lietuvių autorių knygas, išmokusi naudotis kompiuteriu, vis tobulina galimybes. Savo anūkės Augustės 15-ojo gimtadienio proga visą praėjusią žiemą rengė jai skirtą koliažą.

Z. Paulienės kompiuteryje atskirais albumais saugomos nuotraukos, – ji sakė labai mėgstanti ir fotografuoti. Ir popierinių albumų – visa šūsnis. „Per „koronę“ paskambino vaikai ir klausia – ką veikiu, o aš atsakau – buvau iškeliavusi. Kur? – nustebo. Sakau – į Tunisą“, – moteris vieną po kito kilnojo senuosius nuotraukų albumus, kur aprašyta kiekviena nuotrauka, taip pat – istoriniai ir geografiniai šalių, miestų įvykiai, aprašymai, svarbios datos.

Zitos Paulienės bičiulių staigmenos: šįkart pasveikinti su gimtadieniu atvyko „šeicho“ Juozo Budrikio „haremas“.

Senjorų veiklos metraštininkė

Dėl savo pomėgio fiksuoti įvykius ji tapo savita Kretingos katalikų parapijos bendruomenės kelionių ir Trečiojo amžiaus universiteto senjorų veiklos metraštininke. Parengusi albumus iš 2009-aisiais parapijos surengtos kelionės į Italiją, o 2016-aisiais į Šventąją žemę, ji gerokai nustebino keliautojus, susirinkusius aptarti įspūdžius.

Ketverius metus Z. Paulienė rašė Kretingos trečiojo amžiaus universiteto, kurį lanko dešimtmetį – nuo jo veiklos pradžios, kroniką. Buvo įdomu pačiai – kiek keliauta, kiek įvairių susitikimų, veiklų. Išvien su kolege, taip pat buvusia pedagoge Virginija Timošenkiene sumanė pristatyti Kretingą per įžymybes, kuriomis pavadintos miesto gatvės. Pačioms teko daug domėtis, prisiminti, pabuvoti bibliotekose, renkant medžiagą apie Jurgį Pabrėžą, Juliją Žemaitę, Motiejų Valančių, Joną Basanavičių.

Natūralu, kad visą gyvenimą Z. Paulienę supo draugų pedagogų, medikų ratas, kuris pasipildė ir parapijos bendruomenės žmonėmis. Galima tik pavydėti, kaip išradingai jie švenčia gimtadienius: moteris rodė nuotraukas, kaip vienąsyk į jos namus įvirto didikas Jonas Karolis Chodkevičius su svita ir įteikė pažymą, kad dovanoja kai Kretingą, kitąkart – Žemaitės „Trijų mylimų“ herojai, dar kitąsyk – „šeicho“ Juozo Budriko haremas, o šiemet – „koronos kaukės“. „Žmogui svarbu neužsisklęsti. Nors likau gyventi viena, bet stengiuosi neužsidaryti tarp keturių sienų. Sakoma, užsidaro vienos durys, bet Dievas atidaro kitas“ – socializacijos svarbą ir garbiame amžiuje akcentavo pašnekovė.

• Rašyti komentarą (1)