|
|
|
Iš kraštiečio generolo širdies pulsavusi lietuvybė
Pirmuosius savo gyvenimo žingsnius Kretingos žemėje žengęs Vladas Nagevičius (1880-1954) paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje: kūręs Lietuvos valstybingumo pamatus, savo gyvenimą paskyrė lietuvybės puoselėjimui ir visuomeninei veiklai. Vladas Nagevičius garsėjo savo polėkiu siekti užsibrėžtų tikslų, jo nueito gyvenimo kelio mozaikoje – daugybė pasiekimų: per itin trumpą laiką užsitarnauja generolo laipsnį, tampa garsiu arcehologu, karo gydytoju, politikos bei visuomenės veikėju, taip pat jis – ir dešimčių organizacijų bei Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas.
Nuo jaunų dienų – lietuvybės gynėjas Gimęs Kretingos muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir miestietės Marijos Magdalenos Eitavičiūtės Nagevičienės šeimoje pradinį išsilavinimą įgijo Kretingoje. Anksti mirus Vlado Nagevičiaus tėvui, generolo motina, paveldėjusi gausią kraičio skrynią, pasišventė sūnų išleisti į gyvenimą – keliaudavo kartu su juo, kur jis tik tęsdavo mokslus. Kretingiškis amžininkų atmintyje išlikęs tvirto charakterio, nuo pat jaunų dienų lietuvybę puoselėjusi asmenybė. Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas, išsamiai ištyręs generolo biografiją, patikino, kad tai buvęs neeilinis žmogus: „Buvo išauklėtas lietuviška bei katalikiška dvasia. Dar besimokydamas Palangos progimnazijoje įrodė turįs tvirtus įsitikinimus. Atsisakė lankyti stačiatikių pamaldas ir melstis rusiškai – už ką buvo pašalintas iš šios įstaigos. Besimokydamas Rygos imperatoriaus Aleksandro gimnazijoje, kartu su bendraminčiais tautiečiais rengė slaptus susitikimus. Kartu su knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi Kipru iškovojo, kad pamaldos vyktų lietuviškai“. Nuo 1902 metų mokėsi Sankt Peterburge, ten baigė Archeologijos institutą, o vėliau - ir Karo medicinos akademiją. Tarnavo Rusijos jūrų karo laivyne, 1918 metais grįžo į Lietuvą. Sankt Peterburge susiformavo jo asmenybė. Ten su bendraminčiais įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų draugiją „Fraternitas Lituanica“. Svarbiausias šios organizacijos tikslas buvo išsaugoti lietuvybę – baigus mokslus, stengtis grįžti į Lietuvą, o jei tai nepavyktų – burti lietuvius užsienyje ir vesti lietuvaites. „Generolas mėgęs būti matomas. Amžininkų pasakojimu – ateidavęs į valstybės teatrą, visada atsisėsdavęs pirmoje eilėje. Teatro lankytojai dėl to pykdavę, kadangi dėl aukšto ūgio užstodavęs vaizdą. Žmogus buvo savimi pasitikintis, puikus organizatorius. Yra manoma, kad jis turėjęs hipnozės sugebėjimų – išdidžia laikysena ir rūsčiu žvilgsniu jis užburdavo sutiktąjį“,- pasakojo J. Kanarskas. p>
Kūrė Lietuvos kariuomenę Grįžęs į Lietuvą generolas negailėdamas savo asmeninio laiko pradėjo vieną po kitos steigti visuomenines organizacijas: buvo išrinktas į vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti, įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą, Gyvūnų globos draugiją, buvo vienas iš draugijos Lietuvos pagražinimui steigėjų, vadovavo Lietuvos sporto lygai, vienas iš Olimpinio sąjūdžio, Lietuvos karininkų Ramovės steigėjų. „Įkūręs Karo invalidų draugiją, jos narius kviesdavo įvairioms ceremonijoms rengti. Karo invalidų orkestras buvo atvykęs ir į Kretingą, kur per Parciunkulės atlaidus jis pasitiko tuomet atvykusius garbius svečius Joną Basanavičių, Antaną Smetoną“,- pasakojo istorikas. Steigiant Lietuvos kariuomenę, Vladas Nagevičius buvo pirmasis gydytojas karininkas savanoris. Aktyviai prisidėjo Lietuvos kariuomenę aprūpinant ginkluote. Vokiečių kariuomenei dar tebestovint Vilniuje - jie buvę pasižadėję duoti ginklų lietuviams, bet pažado vis netesėjo. Generolas nužingsniavęs pas vokiečių komendantą ir nutraukęs tuomet vykusį vadovybės susirinkimą – taip pasiekęs savo tikslą ir ginklai buvo skirti. Už Lietuvos kariuomenės kūrimą 1920 metais gavo Babtų dvaro sodybą su 20 ha žemės. Dvarą pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Sulenkėjusioje Babtų apylinkėje puoselėjo lietuvybę ir tautines tradicijas, kasmet rengė Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija bei valstybės vadovai. Kai Kretingoje apsilankydavo generolas, visada šalia jo gyvenamojo namo buvo iškeliama tautinė vėliava. Kartą jaunas vietinis policininkas, pamatęs ne šventinę dieną iškeltą vėliavą, pasibeldęs į generolo duris ir užklausęs, kodėl nesilaikoma įstatymo. Pamatęs išėjusį aukšto rango karininką, jaunasis policininkas tyliai nusliūkinęs šalin. Kretingiškiai visada laukdavo generolo atvykstant ir gerbė jį, dar 1930 metais Kretingoje esanti Valsčiaus gatvė pervadinta V.Nagevičiaus gatve.
Vienas pirmųjų profesionalių archeologų Vlado Nagevičiaus rūpesčiu pradėtas rengti Vytauto Didžiojo karo muziejus. Pats generolas kūrė ekspozicijas, jo iniciatyva įrengtas sodelis, skveras, kuriame pastatyti Lietuvai nusipelniusių asmenybių biustai. Buvo sukurtas Nežinomo kareivio kapas, obeliskas, šalia jo iš visų Lietuvos regionų atvežti kryžiai. „Puoselėdamas muziejų, bendraudavo su kolekcininkais. Grafai Tiškevičiai padovanojo karo sodeliui piramidinių tujų, dabar dar išlikusi nykštuko skulptūra atkeliavusi iš Kretingos dvaro parko. Pats pasitikdavo ateinančius į karo muziejų lankytojus. Buvo paskelbęs akciją merginoms, kurioms už atėjimą į muziejų, pasipuošus tautiniais rūbais, pats įteikdavo rožę“,- kalbėjo J. Kanarskas. Istoriko nuomone, Vladas Nagevičius – bene pirmasis profesionalus Lietuvos archeologas. „Generolo archeologinių tyrimų lygio ir šios dienos mokslininkams sunku pasiekti. Vladas Nagevičius į tyrimus pasikviesdavo kariuomenę, būdavo kariška tvarka, anksti rytą pakeliama vėliava, sugiedama Tautiška giesmė, surengiami trumpi pietūs, vakare oficialiai nuleidžiama vėliava ir kariams leidžiamia vakarieniauti. Archeologiniai tyrimai buvo kompleksiški – kartu dirbo geologai, aviatoriai, net iš oro buvo fotografuojama“,- pasakojo J. Kanarskas. Vladas Nagevičius svarbiausius ir reikšmingiausius archeologijos tyrinėjimus atliko Apuolės ir Senosios Įpilties piliakalniuose. Dalyvaudavo tarptautiniuose archeologų suvažiavimuose: Rygoje skaitė pranešimą apie Pryšmančių kapinyno tyrinėjimų rezultatus, Londone – apie Apuolės tyrinėjimus. Stokholme, istorikų ir archeologų draugijoje, skaitė paskaitą apie Lietuvos priešistorę. Italijoje stebėjo Pompėjos kasinėjimus. Pasinėręs į visuomenišką veiklą generolas gana vėlai - 1926 metais - vedė Veroniką Baronaitę iš Biržų krašto. sutuoktiniai palikuonių nesusilaukę. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, generolas su žmona pasitraukę į Vakarus. Sulaukęs 74 metų iškeliavęs Amžinybėn. Amerikoje ir palaidotas. Prasidėjus Atgimimui, Kretingos muziejaus iniciatyva sutvarkytas šeimos kapas. 1995 metais išpildytas paskutinis generolo noras – jo bei žmonos palaikai pargabenti iš Amerikos ir amžinojo poilsio atgulė gimtojoje žemėje. * 1940 metais generolas susilietuvino pavardę ir pasivadino Vladu Nagiumi-Nagevičiumi.
|
|
