|
Neįgali menininkė gėles piešia naktį, o vasaras – žiemą
Kretingiškė tautodailininkė Genovaitė Čejauskaitė rugsėjo 11-ąją švęs jubiliejinį – 70-ąjį –gimtadienį. Ta proga menininkės darbų parodos atidaromos Kretingos kultūros centre, bibliotekoje ir bažnyčios galerijoje. „Pie?imas man duoda meilę, gerumą, džiaugsmą, - visas gyvenimo spalvas. Piešimas yra ir mano gydytojas“, - prisipažino nuo jaunystės neįgali dailininkė.
G.Čejauskaitės sodriomis spalvomis nutapytos drobės – nepamirštamos savo romiu impresionizmu. Aliejiniais dažais menininkė pamėgo piešti Žemaitijos gamtos ir Kretingos miesto vaizdus. Ji tapo ir gėles bei šventuosius. Pastaraisiais metais nutapė Kretingos tautodailininkus. Paveikslai paprastai kuriami ciklais: po kelis ar net dešimtimis. „Kai piešiu gėles, atsigauna širdis. Bet jas tapyti yra sunkiau, nes jos - “gyvos pozuotojos“ ir greit nuvysta. Be to, kiekvienai gėlei yra svarbu parinkti tinkamą vazą. Tad prašau draugių, kad prineštų savo vazų“, - kalbėjo menininkė. Ji sakė vienu metu tapanti po kelis paveikslus, tačiau mintis brandina ilgokai. Be to, laukia, kol kurti leis sveikata. Menininkė tvirtino turinti ir savo ritualą: „Guluosi vakare ir prašau savo angelą sargą, kad pažadintų mane tuoj po vidurnakčio. Jau būnu pasiruošusi dažus, ir imuosi darbo“. Savo paveikslus ji teigė tapanti naktimis. O žiemą, kad širdy būtų šilčiau ir jaukiau, piešia vasaros vaizdus. Per pusšimtį savo kūrybos metų dailininkė nutapė apie 500 paveikslų. „Tai nėra daug. Daugiau laiko skirti tapybai nebuvo kada, nes dirbau. Be to, piešti trukdė ligos. Buvo momentų, kai dėl jų neprisiminiau nei savo vardo, nei pavardės“, - atviravo menininkė. Ji tarsi susidraugavo su savo negalėmis. Stebino, kaip paprastai ir nuoširdžiai ji pasakoja apie savo ligas, kurios ją išmokė džiaugtis gyvenimu ir vertinti kiekvieną dieną. Kai kurie paveikslai preciziškai nutapyti itin smulkia brūkšnine ir taškine technika. Nebūtų nieko stebėtina, jeigu menininkė tapytų juos sveika ranka.“Piešdama drebančią dešinę ranką prilaikau kairiąja“, - prisipažino Parkinsono liga serganti moteris. O dėl regos negalios ji įgudo piešti ryškius paveikslus. „Viena akis neskiria daiktų, tik spalvas, kita – nematyčiau be akinių“, - kalbėjo moteris. Išsaugojo pirmąjį vaikystės paveikslą Vieno kambario kuklaus, tačiau labai skoningai sutvarkyto menininkės buto sienos nukabinėtos jos pačios tapytais darbais. Įrėmintas ir matomoje vietoje kabo spalvotais pieštukais 1948 m. nupieštas piešinys. Ant paprasto popieriaus pavaizduota lietuvaitė karžygė. „Tai - Emilija Pliaterytė. Mama vaikystėje apie ją papasakojo, ir aš panorau ją nupiešti taip, kaip įsivaizdavau. Įdomiausia, kad už piešinį galėjo nukentėti mano šeima. Juk Pliaterytę nupiešiau su tautiniais drabužiais: būdama dvylikos metų, apie politiką ne kažką teišmaniau. Man tiesiog gražiai atrodė spalvų derinys: raudona – geltona – žalia“, - rodydama ant piešinio už darbą parašytą penketą pasakojo Genovaitė. Vaikystėje, pašnekovė tvirtino, buvusi labai smalsi. „Gyvename prie Renavo: koks dvaras, kokie nuostabūs laukai. Ten netrūko tarp medžių įsitaisiusių dailininkų. Mergaitė irgi ėmė svajoti būti menininke. „Užpakalis vis atsakydavo per tą norą piešti“, - juokavo G.Čejauskaitė. Sykį, prisirinkusi pilnas paltuko kišenes spalvotų akmenukų, jais numargino šaligatvį ir namo sienas. Už tai kliuvo nuo tėvo, - reikėjo viską nuplauti, kol į pagalbą atėjo netikėtai prapliupęs lietus. Apie savo vaikystę Genovaitė nelinkusi daug pasakoti: anot pašnekovės, ji nebuvo šviesi. Veikiau – kupina skaudžių išgyvenimų, susijusių su tėvo despotizmu. Silpną sveikatą, ji mano, atsinešusi su savo likimu: gimusi viena iš neišnešiotų dvynių, kurių antrasis – tai buvo brolis – mirė po pusmečio. Neišgyventų be gerų žmonių Įgimto savo talento dėka G.Čejauskaitė įstojo į tuometinę Kauno taikomosios dailės mokyklą. Ją baigusi, mokytojavo Skuode, o nuo 1965 –ųjų metų – dabartinėje Pranciškonų ir Jurgio Pabrėžos gimnazijose. Dėstė piešimą ir braižybą, vadovavo dailės būreliams. Per 30 pedagoginio darbo metų ne vienas jos mokinys tapo Respublikoje žinomu dailininku ar architektu. Jos mokiniai buvo: Dalia Skridailaitė – Valatkienė, Raimundas Puškorius, Rosita Petraškevičiūtė – Ambrozevičienė, Antanas Razmus bei kiti. G.Čejauskaitės talentas buvo pastebėtas išsyk, jai prisilietus molberto: 1966 m. ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Nuo kūrybos pradžios ji dalyvavo įvairiose respublikinėse parodose. 1967 m. Maskvoje buvo apdovanota už sukurtą peizažą. Jos darbai buvo eksponuoti Pasaulio lietuvių šventėje. Menininkė surengė devynias personalines parodas, jubiliejinė bus jau ketvirtoji. Genovaitė atviravo, jog jos paveikslai – lyg vaikai, atviri ir nuoširdūs, todėl su jais išsiskirti labai sunku. „Mažai kas juos šiandien ir teperka, tik – muziejai. Didžiumą jų išdovanoju“. Menininkė sakė, jog nepiešti ji negalinti: ir širdis to reikalauja, ir daktarai liepia: „Tapyba man yra vaistai. Galvoju, - jei ir žmonės, žiūrėdami į mano paveikslus, jaučia grožį ir malonumą, jie tampa ramesni ir geresni“, - įsitikinusi menininkė, šiandien gyvenanti iš kuklios invalidumo pensijos. Genovaitė sako, jog be gerų žmonių pagalbos jai šiandien būtų sunku išgyventi. Jos gyvenimo ramstis yra draugės - buvusios pedagogės bei žmonių su psichikos negalia bendruomenė „Laimės žiburys“. Dažais ir rėmais ją paremia buvę mokiniai, šiandien plėtojantys savo verslą. Surengti parodas jai talkina rajono tautodailininkai.
|