|
|
|
Laukinėje dykumoje romantikos – maža
Sporto medicinos specialistas, gydytojas reanimatologas bei homeopatas, 52-jų klaipėdietis Eugenijus Martusevičius jau penktus metus dirba tarptautinės naftos bei dujų kompanijos vykdomuose projektuose Alžyre. Nuo vaikystės jį viliojo bėgimas, slidinėjimas ir sklandymas, o darbas Sacharos dykumoje jam yra reali kasdienybė, tik „pagardinta“ egzotikos prieskoniais.
Stovyklavietė saugoma kariškių Atostogų į Klaipėdą sugrįžęs E.Martusevičius pasakojo, kad kompanija, kurioje jis dirba, vykdo įvairius projektus – tiria žemės gelmę, ieško išteklių ir vykdo naftos bei dujų gamybą. Šiuo metu jie dalyvauja seismologiniame geofiziniame projekte, kai tiriamos žemės gelmės. Bazė įkurta už 1tūkst. km nuo Alžyro sostinės Alžyro. Už keliasdešimt kilometrų nuo bazės yra nutiestas asfaltuotas kelias, ligi jo tenka nusigauti dykuma. Artimiausios gyvenvietės - tik už 170 km iš vienos ir kitos šio kelio pusių. Jei vyksta tyrinėjimai, įrengiamos laikinos stovyklavietės, o ten, kur pastatyti gręžiniai ir jau vyksta gamyba, stovi miesteliai: pastatyti konteineriniai gyvenamieji namai, įrengtos gatvės ir jų apšvietimas. Ryšys su pasauliu palaikomas internetu, telefonu, veikia televizijų kanalai, beje, transliuojantys vien arabiškas laidas. Su namiškiais, Eugenijus sakė, susisiekiantis kone kasdien. Stovyklavietė yra aptverta ir saugoma, visur - kareiviai su konvojumi. „Saugo nuo galimų teroristų išpuolių. Kompanijos tvarka – labai griežta: mus pradeda saugoti jau oro uoste, vos išlipus iš lėktuvo. Mums neleidžiama vieniems sėsti į taksi, važinėti po miestą“, - kalbėjo E.Martusevičius. Kompanijos komandoje vienu metu dirba 200-400 įvairių tautybių žmonių iš Europos, Amerikos, Kanados bei vietiniai alžyriečiai. Priešais pagrindinę stovyklą yra įrengiama kita, kurioje dirba tik alžyriečiai: jie tiesia kelius, dirba įvairius pagalbinius darbus. Nepasitiki vietiniais gydytojais E.Martusevičius dirba klinikoje, kuri aprūpinta medicinine įranga, yra greitosios pagalbos automobilis. Kompanija turi savo lėktuvą, - ypatingais atvejais europiečiai ligoniai yra skraidinami į Paryžių. O alžyriečiai gabenami į vietinę ligoninę. Eugenijui tenka ne vien gydyti negalavimus, bet ir instruktuoti atvykėlius, vykdyti higienos priežiūrą – tikrinti maisto paruošimą, bakteriologiškai tirti vandenį ir pan. Į specialias talpyklas surenkamas net panaudotas kanalizacijos vanduo, kuris išvalomas ir išgarinamas. „Dirbti į dykumą nevažiuoja nesveiki žmonės, nors yra tokių, kurie serga patiems žinomomis ligomis ir turi jiems paskirtus vaistus, - pasakojo klaipėdietis. – Kompanijos reikalavimai yra tokio aukšto lygio, kad vos sunegalavus, žmogui skiriama 10 dienų nedarbo“. Eugenijus dirba pakaitomis su kolega anglu - jie aptarnauja savo kompanijos darbuotojus, o alžyriečius gydo vietinis gydytojas. „Nors dirbant dykumoje visus sieja bendras interesas, visgi kompanija nepasitiki vietiniais gydytojais: medicinoje taip pat pasireiškia tradicijų, tikėjimo bei kultūros skirtumai“, - prasitarė E.Martusevičius. Anot jo, esant menkiausiam negalavimui, alžyriečiai vartoja hormoninius preparatus, kurių poveikis yra greitas. Mūsų organizmas į negalavimą reaguoja pakilusia kūno temperatūra, alžyriečių - vėmimu. Alžyriečiai dažniau skundžiasi skrandžio ir žarnyno ligomis, ypač ramadano – musulmonų pasninko – metu. Dieną jie nevalgo, o naktį prisikemša, geria daug kavos. Tarp vietinių alžyriečių dažniau plinta tuberkuliozė bei cukrinis diabetas. Gyvatės primena akmenis Kiek akys užmato, už stovyklavietės plyti dykuma. „Dykuma – ne vien smėlio plynės, bet ir kalvos, uolos, akmenys. Žvelgiant iš lėktuvo, Sachara primena Marsą. Ir mėnulis ten - kitoks, per delčią jis – gulsčias. Kopos ten – oranžinės ir net raudonos, per dieną pustant vėjui, jos keičiasi. Smėlyje tūno gyvatės, jos susiraizgo taip, kad savo forma primena akmenis. Gyvačių ir skorpionų apstu ir stovykloje. Todėl vaikštome specialiais batais. Yra ir specialus serumas nuo jų įkandimo“, - apie dykumos romantiką ir pavojus pasakojo E.Martusevičius. Sacharoje nuolat siaučia smėlio audros, dulkių debesys prasiskverbia į patalpas, aplimpa rūbus. Sykį per audrą vėjas pagavo alžyriečių konteinerį su 7 žmonėmis: ridendamas keliolika kartų jį apvertė, 1 žmogus žuvo, kiti buvo sužeisti. Į stovyklavietę atklysta valkataujantys kupranugariai: tąso šiukšles ir konteineriuose ieško maisto. Stovyklose net katės – oranžinės, dėmėtos, prisitaikiusios prie dykumos spalvų. Jei praskrenda paukščiai, vadinasi, netoliese – oazė. Eugenijus įsitikinęs, jog šiandieninis pasaulis labai „susiaurėjęs“: atstumą iš Lietuvos ligi Alžyro jis įveikia per dieną. Temperatūrų pokyčius pakelia nesunkiai. Dykumoje, anot jo, temperatūra per parą svyruoja 20-30 laipsnių. Todėl E.Martusevičius net tvieskiant saulei Sacharoje neatsisakė savo pomėgio bėgioti. Sykį rengdamasis maratonui, jis bėgo kelis kilometrus dykumoje, esant 50 laipsnių karščio. O slidžių ir sniego troškulį šią žiemą numalšino ilsėdamasis namuose.
|
|
