Kinijos kultūros žinovės šaknys – Grūšlaukėje

Antano Mončio namuose, Palangoje, atidarant pinhole technika sukurtų fotografijų parodą, kuri veiks ligi vasario vidurio, teko pabendrauti su viena iš jos autorių – orientalistikos specialiste, keliautoja ir Rytų kultūrų žinove Ieva Rute.

Tolima Antano Mončio giminaitė, Kinijos kalbos ir kultūros žinovė Ieva Rutė parodos svečiams ruošė arbatą pagal rytietiškas tradicijas.

I.Rutė pagal genealoginę giminystę yra tolima pasaulinio garso lietuvių menininko Antano Mončio giminaitė – jo proprosenelė buvo Rutaitė, vietinių žmonių Rutale vadinama.

„Grūšlaukėje ir dabar tebegyvena mano tėvo brolis Jonas Rutė, yra ir daugiau giminių. Tačiau aš gimiau ir augau Vilniuje, ir man tas Žemaitijos kraštas nebėra kažkuo ypatingas. Juolab, kad aš esu kosmopolitė ir mane labiau traukia Azija, Rytai – gamta, žmonės, jų kultūros“, - parodos lankytojus vaišindama rytietiškai paruošta arbata, kalbėjo 33-jų I.Rutė.

I.Rutė, tęsianti magistro studijas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre – ji gilinasi į kinų kalbą ir Kinijos kultūrą, - kurį laiką gyveno šioje tolimoje Azijos šalyje. Ji taip pat dirba gide vienoje iš stambiausių šalies turizmo agentūrų ir rengia keliones po Kiniją, Tibetą, Nepalą, keliauja į Boliviją, Maroką, Etiopiją.

„Visuose kraštuose, kur gyvena žmonės, yra nuostabių žmonių ir yra niekšų. Mes nesame nei baltesni, nei juodesni už kitus. Nepaisant kalbos, istorijos ir kultūrų skirtumų, tarp skirtingų tautų atstovų egzistuoja tie patys bendražmogiški dalykai“, - tokių išvadų po savo kelionių yra priėjusi I.Rutė.

Geriausiai iš pabuvotų kraštų ji žino Kiniją, nes kurį laiką ten ir gyveno. Tačiau moteris tvirtina nesanti gera šios egzotiškos šalies žinovė: „Negaliu sakyti, kad pažįstu Kiniją, nes jų kultūrai – septyni tūkstančiai metų, o mūsų – tik tūkstantis. Gerai galima pažinti tik vieną kitą tos tūkstantmečių kultūros aspektą, bet visos aprėpti - neįmanoma net jų tautos žmogui“, - įsitikinusi keliautoja.

Puikiai šnekėdama kiniškai, ji pabendrauja ir su paprastais Kinijos žmonėmis. Šie žino Lietuvą ir kaip brangiausią svečią priima ją, šios mažos šalies atstovę - savotišką ambasadorę, besigilinančią į jų kalbą ir kultūrą.

Ji tvirtino turinti daug draugų ir Tibete. Patekti į šią šalį nėra taip sudėtinga, kaip manoma Lietuvoje. „Pas mus, kaip ir Vakarų pasaulyje, vyrauja iškreiptas supratimas apie Tibetą: už ir prieš, juoda – balta. Manoma, kad tibetiečiai – tikrieji kovotojai už laisvę, o kinai – okupantai, - kalbėjo I.Rutė. – Viskas – kur kas paprasčiau. Mes esame veikiami politinės propagandos, ir trūksta to „auksinio vidurio“, kuris atvertų bei parodytų, jog Tibeto ir Kinijos žmonės yra tokie patys, su visu savo žmogiškų aistrų spektru“.

Iš kelionių moteris teigė sugrįžtanti ne tik su „kalnais“ įspūdžių, bet ir šūsnimis nuotraukų, kurias retsykiais ryžtasi pristatyti ir parodose.

„Pirmąsyk dalyvauju parodoje Antano Mončio namuose. Pajutau, kad šių namų šeimininko dvasia – artima manajai: nors jo kūrybai yra padariusios įtakos kitų kraštų kultūros, bet ji perleista per save, savąjį lietuviškąjį pajautimą“, - kosmopolitinio giminystės panašumo paralelių įžvelgė I.Rutė.

• Rašyti komentarą (4)