Nuo pintų varlių – ligi kalėdinių puokščių

Rūdaitiškė 73-jų Emilija Martinkienė garsėja apylinkėse kaip skoningai tvarkomos sodybos šeimininkė bei sumani gėlininkė. Žiemą ji kuria kompozicijas iš gamtinės medžiagos – vytelių, šakų, kankorėžių, samanų, kelmų atraižų, šakų ir pan.

Nors Emilija Martinkienė dievagojosi nesauganti savo kūrinių, tačiau ir iš užsilikusių namuose galėtų surengti turtingą parodą.

Savąja „Dievo dovana“ E.Martinkienė stengiasi pasidalinti ir su aplinkiniais: ji dalyvauja kaimo šventėse, parodose ir savo kūryba džiugina aplinkinių širdis. Šiųmetinėje kalėdinių puokščių parodoje, surengtoje Rūdaičių kultūros centro filiale, iš dviejų dešimčių dalyvių jos kompozicija buvo išrinkta gražiausia.

„Išeinu į laukus, į mišką ir ką įdomaus pamatau, tą tempiu namo. Dėlioju šakelę prie šakelės, prilipdau samanėlę, nuspalvinu kokį kankorėžį – ir išeina kažkas įdomaus“, - apie intuityviai kuriamą grožį kalbėjo E.Martinkienė.

Ką sukuria, trumpam pasidžiaugia, po to išneša į tvartą ar išmeta. Kurgi dėsi, svarstė ji, - namie kompozicijos užima daug vietos ir kaupiasi dulkės. Įdomu krapštytis, jei kas konkrečiai ko nors paprašo.

Anksčiau nuo lankytojų neužsidarydavo Emilijos namų durys, - mat, moteris buvo apylinkėse žinoma pynėja. Iš vytelių ji pindavo krepšius, vazas, suvenyrus, iš kurių pats įdomiausias – masyvios, ligi pusmetrio galvas iškėlusios varlės–laikraštinės.

„Žmonėms labai patikdavo tos varlės: statydavo jas prie židinio, kambario kampe, virtuvėj. Laikydavo jose senus laikraščius. Atvažiuodavo toks verslininkas iš Kauno ir urmu supirkdavo tas varles, - nespėdavau pinti, o pats jas išgabendavo į Vokietiją. Sakė, kad vokiečiams palikdavo įspūdį ir žaismingas daiktas ir kad tai – rankų, o ne fabriko darbas“, - prisiminė rūdaitiškė.

Ieškodama pinti tinkamų vytelių visus pagriovius išvaikštinėjusi, karklynais „numaurodavusi“ net ligi Plungės. Dabar, Emilija sakė, sunku berasti vytelių: reikia jauno, vienerių metų medelio šakų. Dvimečiai karklai jau būna išsišakoję ir pynimui nebetinką. O ir žmonėms jau atsibodę pinti daiktai – nieko jais nebenustebinsi.

Todėl dabar didžiausia atgaiva jos sielai – kiemo augalai: vasarą ji juos karpo, formuoja, dėlioja kompozicijas, išpuošia Kalėdoms. Ir laukia nesulaukia pavasarinio želmenų atbudimo.

• Rašyti komentarą (0)