|
|
|
Salantiškis vedžioja lietuvius po Šventąją žemę
Iš Salantų kilęs ir šiuo metu Salantuose pas tėvus atostogaujantis 32-jų Paulius Vaniuchinas yra vienas iš tų lietuvių, kurie geriausiai pažįsta Artimuosius Rytus ir Egiptą. Dešimtmetį jis, būdamas tarptautinių oro linijų stiuardu, skraidė po visus pasaulio žemynus. O pastaruosius trejus metus P.Vaniuchinas dirba vienoje iš stambiausių turizmo agentūrų ir yra šios kompanijos Baltijos šalių atstovas Turkijoje, Egipte, Izraelyje ir Jordanijoje.
Pirmasis lietuvių gidas po Palestiną P.Vaniuchinas yra ir pirmasis lietuvis, ne Palestinos ir Izraelio pilietis, kuris be jokios palydos rengia tautiečiams keliones iš Egipto į Izraelį ir vedžioja juos po biblijines vietas. „Iš pradžių dirbau ofise Turkijoje. Bet ne mano natūrai - nusėdėti vietoje. Žinojau, kad lietuviai, atvykę į Egiptą, dar nori pamatyti ir Izraelį bei Palestiną. Aš pats gilinuosi į Bibliją ir suprantu, kad nepabuvojus istorinėse vietose, Šventąjį Raštą skaityti yra sudėtinga. Katalikams svarbiau - tikėjimo ritualai, tačiau jų šventraščio žinios – prastos. Todėl norėjosi, kad lietuviai, pamėgę Egiptą, turėtų galimybę pamatyti ir pasaulio istorijai svarbias vietas“, - apie postūmį keliauti po Artimuosius Rytus kalbėjo salantiškis. Tačiau Izraelio gidai, anot jo, negali įvažiuoti į Palestiną, - Palestinoje turi būti vietinis gidas. Bet lietuvis gali migruoti iš vienos šalies į kitą. P.Vaniuchinui pažinti šią šalį ir ramiai įvežti tautiečius pagelbėjo jo draugai iš Palestinos prezidentui artimos aplinkos. Žinių sėmėsi iš Šventojo Rašto, įvairių religijotyros bei istorinių šaltinių, pagelbėjo pažįstami gidai. P.Vaniuchinas sakė, jog baimės ir įtampos šiose šalyse nesijaučią, išskyrus karinių konfliktų zoną – Gazos ruožą. Jungtinės Tautos Jeruzalę paskelbė tarptautiniu miestu, nes čia gyvena ir lankosi įvairių tautų žmonės. Šis miestas yra laikomas šventu trijų tikėjimų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – išpažinėjams. Todėl tos pačios vietos yra brangios ir žydams, ir krikščionims, ir musulmonams, o jų šventyklos stovi viena greta kitos. Vaikšto Senojo ir Naujojo Testamento vietomis „Teritorija tarp Negyvosios ir Viduržemio jūros tapo šventa tik IV a., kai Konstantinas Didysis krikščionybę paskelbė oficialia religija. O jo motina Elena buvo pirmoji piligrimė: ji atvyko į Kristaus gyvenamas vietas ir pradėjo statyti prašmatnias bažnyčias. Nuo tada ir prasidėjo piligrimystė į Šventąją žemę“, - kalbėjo P.Vaniuchinas. Anot salantiškio, įprastai atvykėliams Izraelyje parodoma tik Kristaus kapo šventovė, Raudų siena ir Negyvoji jūra. Jis savo maršrutą gerokai praplėtė. Ekskursantus jis pirmiausiai užveda ant Alyvų kalno Jeruzalėje, kur yra išlikusios seniausios veikiančios žydų kapinės. Joms – per 4 tūkst. metų. Ten palaidoti senieji pranašai Malachijas ir Zacharijas. Jeruzalėje šventos vietos - greta: Kedrono slėnis, Morijos kalnas, kur Abraomas nešė paaukoti savo sūnų ir kur Dovydas atgabeno Sandoros skrynią, o jo sūnus Saliamonas pastatė pirmąją šventyklą, Golgotos kalnas ir Getsemanės sodas. Getsemanės sode dar galima išvysti keletą iš Kristaus laikų išlikusių alyvmedžių. Palestinoje tautiečiams jis parodo Kristaus gimimo vietą – Betliejų ir Pieno grotą, kurioje Dievo Motina Marija žindė savo Kūdikėlį. Betliejus yra pagrindinė Palestinos bazilika, šiandien priklausanti net trims krikščioniškoms konfesijoms: centrinį ir dešinįjį altorių valdo graikų ortodoksai, kairįjį – armėnų ortodoksai, o greta prijungtą Šv.Kotrynos bažnyčią – pranciškonai. Po centriniu bazilikos altoriumi įrengtoje grotoje keturiolikakampė sidabrinė žvaigždė žymi tikslią Kristaus gimimo vietą: 14 kampų reiškia triskart po 14 žmonių kartų nuo Abraomo ligi Dovydo, nuo Dovydo ligi Babilonijos tremties ir nuo tremties ligi Kristaus gimimo. Istorijos pažinimo šaknys - Salantuose „Kelionė į Šventąją žemę duoda žmonėms daugiau negu jie gali įsivaizduoti. Pamačius konkrečias biblijines vietas, savaime gimsta noras gilintis į tikėjimo, o iš to – ir gyvenimo prasmės dalykus“, - įsitikinęs P.Vaniuchinas. Jis teigė pats išgyvenęs vidinį virsmą: atėjo suvokimas, kad gyvenimo prasmė – ne prabangios mašinos ir namai, o pažinimas, žmonės, bendrystė. Dideli dalykai prasideda nuo paprastų. Jeigu kasdien žmogui bus kalama į galvą – krizė, krizė, gyvenimas apkars. Nebūtina gilintis į tas kalbas, o į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Ir į skrandį „įmesti“ galima įprasto maisto – nebūtina vien krevečių su viskiu. Sodriai žemaitiškai ligi šiol šnekantis P.Vaniuchinas, nors ir gyvenąs Vilniuje, tikino negalįs išsižadėti savo gimtosios kalbos ir vaidinti miesčionį: „Aš didžiuojuosi ir visiems vilniečiams sakau, kad esu žemaitis, Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir augęs Salantuose“. Nuo savo, Salantų namų palėpėje įkurto, muziejaus prasidėjo jo kelias į istorijos pažinimą. Vaikystėje mėgęs istorines knygas, rinkęs senienas, karo amuniciją, monetas. Vėliau važinėdavo po muziejus, rausdavosi bibliotekų archyvuose, kad geriau pažintų Žemaitijos, ir ypač - Salantų istoriją. Surinko gausios medžiagos apie Žemaitijos žemių valdytojus Oginskius, Gorskius ir Vainus, domėjosi jų visuomenine veikla, sudarė jų genealoginį medį. Šiuo metu P.Vaniuchinas puoselėja mintį iš paties surinktos medžiagos išleisti knygą apie Salantų bažnyčią, kuriai medžiagą po kruopelytę sakė rinkęs nuo ankstyvos jaunystės.
|
|
