|
|
|
Ilgaamžiškumo paslaptis – darbas ir optimizmas
Lazdininkų kaime gyvenanti ir 95-ąjį gimtadienį atšventusi Ona Stonkienė sako, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis labai paprasta: daug dirbti, stengtis ir tiesiog gyventi. Jos artimieji pasakojo, kad garbingo amžiaus sulaukusi senolė tik neseniai liovėsi važinėjusi dviračiu, vasarą energingai šoko su anūkais, o namuose vis dar neiškenčia be darbo – skuba nuskusti bulves, pro jos akis nepraslysta nė viena nesuplauta lėkštė.
„Močiutė nuo pat mažens yra įpratusi daug dirbti ir netinginiauti. Ko tik jai neteko dirbti: ir vaikus prižiūrėti, ir ūkio darbus atlikti, verpti, siūti maišus. Net ir sulaukusi šitiek metų, ji sunkiai nustygsta be darbo“, - pasakojo jubiliatės anūkė Daiva Kazlauskienė. „Kokie ten darbai: didžiausias – nuskusti bulves. Ką daugiau beveiksi tokio amžiaus sulaukusi – dabar tik lepinuosi ir tiek“, - sakė O.Stonkienė. Moteris pasakojo, kad pradėjo dirbti vos tik sulaukusi dešimties – išėjo pas svetimus žmones prižiūrėti vaikų. „Iš pradžių prižiūrėjau du, po to – tris vaikus. Taip dirbau trejus metus, po to išėjau tarnauti pas ūkininkus. Kai ėjau penkioliktus metus, giminaitis išsivežė mane į Kauną. Tačiau už darbą nemokėjo, todėl išėjau tarnauti pas ponus. Iš pradžių dirbau Aukštojoje Fridoje, po to - pas gydytoją Naujojoje Panemunėje“, - kalbėjo O.Stonkienė. Moteris sakė, kad nė dienos nepraleido mokykloje, neragavo mokslų, tačiau dirbama Kaune išmoko skaityti. „Tarnavau pas Kauno botanikos sodo direktoriaus pavaduotoją. Tvarkydavau jo namus, kabinetą. Jame matydavau daugybę knygų, todėl vieną kartą išdrįsau paprašyti, kad ponas mane pamokytų skaityti. Ateidavau pas jį į kabinetą, kai dirbdavo, ir jis mane pamažu išmokė skaityti“, - prisiminė O.Stonkienė. Senolė pasakojo, kad prie Kauno taip ir nepriprato: sunkiai susirgusi, pasinaudojo proga išvykti namo. „Tarnavau pas gydytoją – tvarkiau namus. Darbo būdavo be galo daug: kambarių - daugybė, o juose visuomet turėdavo būti tvarkinga ir švaru. Be kambarių tvarkymo turėjau ir dar vieną pareigą: anksti rytą bėgdavau parnešti šeimininkams šviežio pieno. Vieną rytą pramiegojau, todėl pieno išbėgau basa. O lauke jau buvo šalta, bėgti toli, todėl sunkiai susirgau. Mane gydė, nenorėjo išleisti namo, bet išvykau ir išėjau tarnauti pas ūkininkus. Melžiau karves, rišau rugius, grėbiau šieną ir dirbdavau kitus ūkiškus darbus – juk technikos tada nebuvo, viską atlikdavo žmonės“, - kalbėjo O.Stonkienė. Ilgaamžė prisiminė, kaip su vyru Vladu, už kurio ištekėjo būdama devyniolikos, ėjo sodinti miško. Būryje darbininkų ji buvo vienintelė moteris – o tai buvo darbas, sunkus net vyrams. „Kai susituokėm, neturėjome savo žemės, sodybos – reikėjo užsidirbti gyvenimui. Todėl rudenį kartu su vyru išėjome sodinti miško. Reikėjo iškirsti didžiules duobes sodinukams“, - pasakojo O.Stonkienė. Pasak moters, gyvenimas visą laiką buvo sunkus – karas, darbas kolūkyje, tačiau kiekvienas laikotarpis buvo geras ir 95 metai prabėgo nejučia. „Negaliu išskirti laiko, kuris buvo pats geriausias – visą laiką buvo gerai. Nors ir tarnavau, sunkiai dirbau, būdavo, susiburiam bendraminčių būrys ir einam į Palangą linksmybių. Pėsčiomis, žinoma, juk automobilių nebuvo. Arba tėvų troboje kas savaitgalį rengdavome šokius. Mokėjome džiaugtis gyvenimu“, - sakė O.Stonkienė. Moteris įsitikinusi, kad optimizmas ir yra viena iš ilgaamžiškumo paslapčių. Be to, pasak ilgaamžės, žmogui labai svarbu sutarti su kitais ir būti sąžiningam. „Manęs klausia, ar ilgaamžiškumą nulemia atidžiai parinktas sveikuoliškas maistas. Valgėm tai, ką turėjom, nežiūrėjom, ar sveika. Tačiau esu įsitikinusi, kad už tai daug svarbiau buvo sutarti, sugyventi su žmonėmis – anais laikais visi buvo geri, vieni kitiems padėdavo ir buvo sąžiningi“, - pasakojo O.Stonkienė. Senolės anūkė ir žentas Aleksandras Algirdas Ruikis prisimena jos ne kartą pasakotą istoriją, kokie seniau žmonės būdavę sąžiningi. Kartą O.Stonkienė rado pamestą laikrodį – tai buvo brangus ir neįprastas radinys. Moteris apie radinį pranešė policininkas ir šiems atidavė laikrodį – kad surastų savininką. O.Stonkienė apie radinį jau buvo pamiršusi, buvo praėję daug laiko, kai jos kieme pasirodė policininkai. Jie, pasirodo, norėjo grąžinti tą laikrodį, nes nerado savininko. „Žmonės buvo labai neturtingi, bet sąžiningi. Atrasti laikrodį buvo tikrai įsimintinas įvykis. Juk buvo tokie laikai, kai, norėdamas nusipirkti dviratį, turėdavai dirbti visus metus. O dažniausiai žmonės ūkiuose dirbdavo net ne už pinigus, bet už sutartą kiekį bulvių, duoną, kitus maisto produktus, drabužius“, - kartu su uošviene prisiminimais dalijosi A.A. Ruikis. Tačiau O.Stonkienė kalbėjo, kad jai nieko netrūko nei tada, nei dabar. „Niekuo negaliu skųstis – visko užtenka, viskas yra gerai. Tokiame amžiuje būtų keista, jei nebūtų kokių negalavimų ar ligų. Gyvenimas yra puikus ir linksmas – štai nebeina atsitaisyti, kiek visokių svečių eina sveikinti. Tikiuosi, sulauksiu ir šimtmečio“, - sakė O.Stonkienė. Jos artimieji pajuokavo, kad senolei trūksta nebent vieno dalyko: kompanijos žaidžiant kortomis. „Galiu žaisti nors ir visą naktį. Tik ne visada yra laiko kam nors su manimi pakortuoti. O man pačiai kol kas jėgų užtenka ne tik laikraščius skaityti ir žaisti kortomis. Šį rudenį buvau nuvažiavusi į Palangą, prieš penkerius metus apžiūrėjau visas Vilniaus bažnyčias ir sukausi ant Stebuklų plytelės, kuri yra Katedros aikštėje. Jei kas nors vežtų, ir dabar visur važiuočiau“, - pasakojo jubiliatė.
|
|
