|
|
|
Kaimiečių šuo – prieš vištidės niekdarius
Žiogelių kaimo gyventojas Česlovas Rimkus į redakciją atnešė į ledą sušalusį kailinį gyvūnėlį: „Neseniai rašėte, kad į sodybas plūsta alkstantys laukiniai gyvūnai ir pridaro žalos jų šeimininkams – išpjauna vištas, veisiasi palėpėse, kelia triukšmą ir vagia maisto produktus. Veterinarijos specialistai sakė nežinantys, kas konkrečiai siautėja po sodybas, nes žmonės nepagauna tų niekdarių. O va štai mano sarginis šuo sugavo ir nudaigojo vieną laukinį plėšiką“, - sakė jis, rodydamas gyvūną.
Č.Rimkus pasakojo, kad šią žiemą į jo vištidę įsisukę laukiniai gyvūnai jau išpjovė visas vištas. Vienas vištas plėšrūnai suėdė ligi kojų, kitoms – tik vidurius, trečioms – ligi pusės sudraskė kūnus. „Dar viena buvo likusi, o rytą žiūriu – ir tai jau galva prakąsta, pro skyles išsiurbtas kraujas. Nupešiau savo šuniui tą vištą ir pamečiau prie būdos. Po kiek laiko žiūriu: kažkas guli šalia, aš capt – dar šiltas tas gyvūnas. Matyt, sliūkino prie vištos gaišenos, o mano šuo jį ir pričiupo“, - pasakojo vyras. Č.Rimkus džiaugėsi savo augintiniu, kad šis – ne tik puikus sargas, bet ir vagių gaudytojas: „Naktį jis laksto palaidas po sodybą. Yra pagavęs net prie namų atsėlinusį usūrinį šunį“. O plėšrūs laukiniai žvėreliai, anot jo, į jo sodybą atklystantys dažnai – ne tik šaltą žiemą. „Užlipu ant tvarto: nėra vietos, kur kojų padėti - grindys vien juodomis spiromis nusėtos. Prie tvarto auga vynuogės, rudenį ant žemės – vien išbarstyti kauliukai, ant obels – prakąsti obuoliai. Vadinasi, šie gyvūnai taip pat minta uogomis bei vaisiais. Jie yra ir labai gudrūs: buvau papylęs žiurknuodžių granulių. Neėdė, nelabosios, o jei kokį grūdą ir prarijo – nieko joms „nemačijo“, - vaizdingai pasakojo vyras. Tų piktų žvėriukų, anot žmogaus, atklysta ir pas kaimynus, laipioja po namų stogus – sniege lieka pėdsakų. Kartais lyg kokie katinai laksto po pašiūrę, atsikrausto ir ant trobos viršaus. „Įsivaizduokit, grįžtu iš redakcijos namo: ogi - mano šunelis paskerdęs dar vieną tokį gyvį, tik šviesesniu kailiu ir stambesnį. O užtvartėj, kur sustatytos senos mano mašinos, tų gyvūnų tiesiog pripėduoti takai“, - kalbėjo po kurio laiko į redakciją paskambinęs Č.Rimkus. Jo šuns nudobtą gyvūną apžiūrėję veterinarijos specialistai konstatavo, jog tai – šeškas. „Šeškams yra būdingi apvalūs ratilai aplink akis ir trumpesnė negu kiaunių uodega. Kiaunės uodega yra ir ganėtinai puri, šeško - lygesnio plauko“, - sakė Kretingos maisto ir veterinarijos tarnybos gydytoja–inspektorė Dalia Baužienė. Anot jos, pastaruoju metu ypač padidėjo kiaunių bei šeškų populiacija. Taip yra ne vien dėl šaltos šiųmetinės žiemos, bet ir dėl to, kad chemikalais nebėra tręšiami laukai, kaip būdavo sovietmečiu. Prieš kiaunes ir šeškus žmonės turėtų kovoti patys, statydami masyvius, pačių gamintus spąstus su mėsos masalu. Sugautus gyvūnus D.Baužienė pataria užkasti į žemę. „Tačiau, kylant įtarimų, kad gyvūnas galėjo sirgti pasiutlige ar galėjo užkrėsti šunį, jį reikėtų atnešti ištirti į Maisto ir veterinarijos tarnybą. Jeigu gyvūnas įkando žmogui, būtina kuo skubiau kreiptis pagalbos į medikus“, - sakė ji. D.Baužienė mano, kad į spąstus pakliūva dažniausiai sveiki gyvūnai: „Jeigu gyvūnas sėlina į tvartą, jo psichika nėra pažeista ir jam būtina tenkinti fiziologinius poreikius. O sergantys gyvūnai yra vangesni, mažiau dėmesingi, todėl gali būti lengviau ir šunų sugaunami“.
|
|
