Stiklo karoliukus ir vilną paverčia miniatiūriniais meno kūriniais

Vydmantiškės 54 metų bibliotekininkė Eugenija Zagorskienė ir 32-jų buhalterės specialybę turinti Milda Rogačiovienė susitikusios kalba apie viena – riešines bei jų raštus. Nors moterys sakė dar besikuklinančios demonstruoti savo darbus, tačiau jų numegztos riešinės tik ką sugrįžo iš Klaipėdos etnokultūros centre eksponuotos riešinių parodos.

Vydmantiškės Eugenija Zagorskienė (kairėje) ir Milda Rogačiovienė, išmokusios megzti riešines, nė pačios nesitikėjo, kad šis užsiėmimas užvaldys laisvalaikį ir mintis.

Joje buvo eksponuojama gerokai per 200 riešinių porų, ir savo numegztas riešines taip pat pristatė Klaipėdos, Palangos, Šventosios, Kretingos, Plungės mezgėjos, kurioms megzti riešines tapo ne tik laisvalaikiu, bet vos ir ne gyvenimo būdu.

“Išmokus megzti riešines, tas darbas, karoliukų vėrimo procesas tarsi pakeri – be to nebegalime gyventi, net virbalus rankinėje nešiojamės”, - pripažino vydmantiškės, kurioms pati įdomiausia kūrybinio proceso dalis – suderinti karoliukų spalvas ir parinkti raštą.

Riešinėmis E.Zagorskienė ir M.Rogačiovienė susidomėjo per Vydmantų kultūros filialo vedėjos Jolantos Japertienės inicijuotas amatų pamokėles: tada vydmantiškes megzti riešines pamokė palangiškė “Mėguvos” etnokultūros ansamblio narė Birutė Čepienė. Ši moteris riešinių meno mokėsi autentiškai iš vienos senolės, dar nepamiršusios senos šimtametės tradicijos megzti šias praktiškas aprangos detales, mūsų protėvius gelbėjusias nuo šalčio dirbant įvairius ūkio darbus. Beje, paprastas, iš įvairių siūlgalių numegztas riešines, prilaikančias plačių marškinių rankoves, labiau mūvėdavo vyrai, o su karoliukais įvairiais raštais išmegztas riešines moterys pasilikdavo išeigai. Šią aprangos detalę buvo pamėgusios ir bajoraitės.

“Kai pabuvojome pamokėlėje, pažadėjome sau riešinių į rankas neimti: atrodė, kad susiverti karoliukus, tampriai sumegzti mezginį, išdėlioti raštą – neįveikiamas darbas”, - prieš dvejus metus patirtus įspūdžius prisiminė Eugenija ir Milda.

Bet pamačiusios pirmąjį rezultatą – pačių rankomis numegztą riešinę – kilo azartas bandyti vėl ir vėl.

Besigilindamos į riešinių mezgimo paslaptis, moterys patobulino karoliukų vėrimo techniką, išmoko adaptuoti audimo, pirštinių raštus, išgauti gražų riešinės kraštą.

Ko gero nėra nė vienos mezgėjos, kuri, sužaidus moteriškai logikai ir išradingumui, nebūtų ko nors patobulinusi, kad darbas vyktų greičiau, o rezultatas žengtų tobulumo link.

Kiekviena riešinė – tarsi miniatiūrinis meno kūrinys, kuriam sukurti mezgėja gali sugaišti nuo trijų dienų iki kelių savaičių: tai priklauso nuo patyrimo.

Riešinių mezgėjos iš esmės remiasi tuo, kas yra sukurta mūsų tautos. Eugenija ir Milda sakė, kad pirmoji jų knygų knyga buvusi Irenos Felomenos Juškienės išleistas leidinys “Riešinės”, kuriame atspindėta tai, ką prieš kelis dešimtmečius, net šimtą metų mezgė dzūkės ir žemaitės, aukštaitės ir suvalkietės.

“Visi šios knygos raštai jau mūsų išmegzti. Kad ir kaip bevartėme knygą – vis tik gražiausios mums – žemaičių riešinės. Ir ne todėl, kad pačios gyvename Žemaitijoje. Tiesiog toks įspūdis, kad žemaičių moterų megztos riešinės – turtingesnės, jų raštai – pilnesni”, - parodė moterys.

Jos abi pasidžiaugė tuo, kad etnokultūros ansamblio “Mėguva” moterų dėka jos savo rankose galėjo palaikyti šimto metų senumo riešines, numegztas Būtingėje. Šių riešinių nuotrauka bei raštas taip pat publikuojamas knygoje “Riešinės”.

“Sunku suvokti, kad ir po šimto metų niekas nepasikeitė: kaip ir prosenės, taip ir mes veriame stiklo karoliukus, mezgame iš vilnos. Ir tuo pačiu apima geras jausmas, kad lietuvės moterys ne ką tebuvo atsilikusios nuo europiečių, kur taip pat buvo nešiojamos riešinės, kad mūsų prosenės buvo kūrybingos ir iškalbingos ta prasme, kad kurdamos raštus sudėliodavo savo godas, rūpesčius ir džiaugsmus. Tik mums dar labai daug reikia išmokti, kad galėtume laisvai “skaityti” raštuose išmegztas senolių mintis”, - kalbėjo E.Zagorskienė ir M.Rogačiovienė.

Moterys riešines mezga plonais plieniniais virbalais iš šimtaprocentinės vilnos tik gerosiomis akimis. Vienos rankos riešinei, būna, prireikia apie 1,5 tūkst. stiklo karoliukų, kurie ant siūlo suveriami iš anksto. Labai tiksliai karoliukus reikia suskaičiuoti tuomet, kai norima išmegzti kelių spalvų raštą. Riešinės grožis, patyrė mezgėjos, labai priklauso ir nuo siūlų, ir nuo karoliukų kokybės, todėl, augant patyrimui, tvirtėja ir žinios, kaip pasirinkti priemones riešinėms numegzti.

Mezgėjos sakė mačiusios ir riešines, numegztas iš lino, medvilnės, tačiau tokios riešinės, jų nuomone, nėra tokios tamprios, minkštos, kaip vilnonės.

Kartu su “Mėguvos” ansamblio moterimis Eugenija ir Milda viešėjo Latvijoje, kur susipažino su latvių moterų mezgamomis riešinėmis. Šios – labai ryškios, spalvingos, gerokai skiriasi nuo lietuvių ir spalvų derme, ir raštais, be to, labiau nešiojamos kaip papuošalas – apyrankė, ir neturi tokios praktinės reikšmės, kaip mezgamos bei nešiojamos Lietuvoje.

Ir Eugenija, ir Milda nemano, kad megzti riešines yra tik nuogas amatas: prisilietus prie šimtametės tradicijos, mezgėjos patiria ir kūrybinį impulsą, kuris gena naujų atradimų link.

Štai E.Zagorskienė jau piešia ant popieriaus runų simbolius: jai labai norisi kam nors padovanoti riešines, į kurias įmegzti linkėjimai būti sveikam, laimingam, lydimam sėkmės.

M.Rogačiovienė gilinasi į audimo raštus: jie – neišsenkantis lobis naujiems kūrybiniams sumanymams.

Be to, abi mezgėjos tuo, ko yra išmokusios, dalinasi ir su kitomis moterimis, kurių ne viena taip pat susižavėjo riešinių mezgimu.

“Megzti riešines – vadinasi patirti ne tik malonumą laukiamo rezultato prasme. Nors mezgant reikia labai susikaupti, kad nesuklystum, šis darbas ramina. O to šiandieniniame skubos pasaulyje moteriai labai reikia”, - pripažino riešinių mezgėjos.

Vydmantiškių riešinės dažniausiai į pasaulį iškeliauja kaip dovanos: Eugenija savo darbus yra išsiuntusi į Prancūziją, Milda – į Rusiją, JAV. Riešinių pridovanota artimiesiems, draugams.

“Yra žmonių, kurie taip pripranta prie riešinių, kad jas nusiėmę pasijaučia tarsi nuogi. Riešinės – toks dalykas, kurias mūvėdamas jų tarsi nejauti, ir tik nusimovęs suvoki, kad prarandi komfortą”, - pastebėjo moterys, kurios, kaip tas batsiuvys be batų, sakė dar nenusimezgusios išskirtinių riešinių mūvėti sau.

Riešinė – meniška, miniatiūrinė aprangos dalis, taip pat – etnografinė lietuvių drabužių detalė. Tai – megztas 5-15 cm ilgio puošnus rankogalių tipo užmovas.

***

Faktai

Lietuvoje riešinės buvo populiarios XIX a.-XX a. pr.

Riešinių kūrimo tradicija Lietuvoje atgijo po 100 metų pertraukos.

Riešinės buvo populiarios Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje. Anglijoje.

Sporte riešinės naudojamos prakaitui nubraukti.

• Rašyti komentarą (5)