|
|
|
Skaudžią patirtį atperka sveikstančio sūnaus šypsena
Tolių kaime gyvenantys 38-erių Olga ir 41-erių Robertas Narvaišai, apie kuriuos birželio mėnesį rašė „Pajūrio naujienos“, gali lengviau atsikvėpti: jų vienerių metų neturinčiam sūnui Norbertui sėkmingai atlikta kepenų persodinimo operacija. Kalbos nemokėjimas apsunkino bendravimą Šiandien - savaitė, kai O. ir R. Narvaišai su sūnumi Norbertu sugrįžo iš Lenkijos sostinės Varšuvos. Vaikas šiandien šypsosi ir jaučiasi gerai ant artimųjų rankų. Tačiau Olga sakė, kad per laiką, praleistą Lenkijoje, teko visko patirti. Anksčiau su vyru manę, kad jie su sūnumi bus operuojami vienoje ligoninėje, tačiau atėjus operacijos laikui buvo išskirti. Pasak tėvų, už jų vaiko operaciją sumokėjo Ligonių kasos. Todėl jie tikėjosi ir geresnių sąlygų. Svarbiausia - kalbos barjeras. Lenkai nemokėjo lietuviškai, o jie - lenkiškai. Rusiškai lenkai iš viso nenorėjo kalbėti, nors akivaizdžiai matėsi, kad vyresni žmonės supranta šią kalbą. Todėl, ko nori gydytojai ir medicinos seserys prieš operaciją, Robertas turėjo pats susiprasti, nes net ir perklausus niekas nesiteikė pakartoti. Atvykus į Lenkiją ir laukiant operacijos, R.Narvaišai teko apsigyventi viešbutyje. O. ir R. Narvaišams, kurie išvykstant prašė rajono žmonių pagalbos, mokėti už parą viešbutyje 110 zlotų (apie 93 Lt) buvo per brangu, todėl Robertas naktis leido automobilyje. Manydami, kad įstengs susimokėti už viešbutį, išvykdami nepasiėmė apkloto ar kitų šiltesnių daiktų. Todėl iš pradžių naktimis teko ir pašalti. - Kai liko dvi paros iki operacijos, liepiau vyrui vėl grįžti į viešbutį, kad kiek pailsėtų ir išsimiegotų,- pasakojo Olga. Ne ką geresnėmis sąlygomis gyveno ir ji pati. Ligoninėje būnant su vaiku niekas jai nepasiūlė nei lovos, nei maisto. Teko nusipirkti plastikinę ištiesiamą kėdę, kuri greit sugedo. Pasak pašnekovės, gyvenant miesto pakraštyje, viską reikėjo pirkti artimiausioje parduotuvėje, kuri, kaip paskui paaiškėjo, už savo prekes prašė beveik dvigubai daugiau negu esančios miesto centre. Valgyti pietų eidavo į gretimai esančią valgyklą. Tačiau visą laiką baiminosi, kad užtektų pinigų, tad ir čia stengėsi taupyti.
- Lietuvoje ligoninės yra auksinės, - sakė Olga, lygindama jas su Lenkijos ligoninėmis, iš kurių parsivežė ne pačius geriausius prisiminimus. Kadangi R. Narvaišas ir sūnus buvo operuojami skirtingose ligoninėse, išimta tėvo kepenų dalis greituoju automobiliu buvo atgabenta į vaikų ligoninę. Sunku buvo Olgai laukti, kol medikai operavo vyrą ir sūnų. Tačiau baisiausia buvo tai, kad moteriai viena mobiliojo ryšio bendrovė be perspėjimo išjungė telefoną, ir ji po operacijos negalėjo pakalbėti su vyru. Pasak O. ir R.Narvaišų, taupydami jie stengėsi telefonais kalbėti tik būtiniausiu atveju, todėl labai nustebo, kad esą prakalbėjo net už 400 Lt. Gyvenimą Lenkijoje jiems stengėsi kiek palengvinti viena ligoninės darbuotoja. Ji ir padėjo susisiekti su vyru, kuris po operacijos tik pramerkęs akis pasiteiravo, kaip jaučiasi sūnus. Nelabai malonūs prisiminimai ir apie sūnaus paskutinę dieną, praleistą ligoninėje. Nors tą dieną sūnui dar reikėjo atlikti tyrimus, jie buvo paprašyti palikti palatą. Ir Olgai reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad liktų joje. Sugrįžimo džiaugsmas Tai, kad tėvai su broliu grįžta namo, vyresni Narvaišų vaikai - Diana ir Andrius – sužinojo jiems jau važiuojant Lietuvos teritorija. Viską metę vaikai puolė ruoštis jų sutiktuvėms. Nupirko net simbolines dovanėles: tėčiui – angelo skulptūrėlę, mamai - žvakę, primenančią besiskleidžiantį rožės žiedą, o mažajam Norbertui - žaislinę margaspalvę gėlę. Tėvai pasidžiaugė, kad jiems nesant namuose neliko nenuimtas derlius ir neatlikti kiti ūkio darbai – vaikai pasistengė, kad viskas būtų padaryta laiku, suprasdami, kad ir grįžęs tėvas negalės sunkiai dirbti. Andrius neslėpė, kad tėvams esant Lenkijoje, įvairios mintys ateidavo į galvą. O kartais ir visai liūdnos - net apie mažojo brolio netektį. Tačiau ir visai šeimai esant namuose jų nepaleidžia mintis - kaip gyventi toliau. Pinigų jau ir taip teko pasiskolinti. Vien Norbertui išvykstant iš ligoninės Lenkijoje reikėjo nusipirkti vaistų daugiau negu už tūkstantį litų. Negali dirbti ir Robertas. Negauna jis ir jokios paramos, niekas nemoka ir už nedarbingumo lapelį. Esą turintis įregistruotą individualią įmonę, todėl jam niekas nepriklauso. - Apmaudu, kad būdamas sveikas ir dirbdamas valstybei mokėjau visus mokesčius, o ištikus bėdai - nieko negaunu. Negaliu ir laikinai sustabdyti įmonės veiklos, nes ją uždarant ar atidarant vėl reikia mokėti, - stebėjosi keistais įstatymais Robertas. O. ir R.Narvaišai sakė esantys be galo dėkingi žmonėms, kurie juos parėmė. Ir, anot jų, nesvarbu, kas kiek skyrė pinigų. Jų nuomone, visi juos davė nuoširdžiai ir tiek, kiek galėjo, gal net patys kažko atsisakydami.
|
|
