Mokslas Amerikoje užgrūdino charakterį ir suteikė naujų žinių

Pranciškonų gimnazijos mokinė, būsima vienuoliktokė, Kristina Lubytė turėjo galimybę mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal programą „Global Outreach”, į kurią patenka Lietuva, Latvija, Čekija, Slovakija ir Vengrija, visus praėjusius mokslo metus mergina praleido Viskonsino valstijoje, Wausau mieste, turinčiame apie 35 tūkst. gyventojų.

“Labiausiai įsiminė šilti santykiai su mokytojais”, - po metus trukusių mokslų Amerikoje kalbėjo Kristina Lubytė.

Nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio iki birželio mergina mokėsi katalikiškoje mokykloje, kurioje buvo siekiama išugdyti lyderius, galinčius padėti savo šaliai.

Kelionė - netikėta

„Anglų man yra tik antra kalba, todėl nemaniau, kad turėsiu galimybę išvykti į Ameriką”, - pasakojo K. Lubytė.

Merginai dalyvauti konkurse pasiūlė jos anglų kalbos mokytoja.

„Prieš konkursą dalyvavau stovykloje, kurioje dalyviams padedama pasirengti kelionei”, - pasakojo mokinė.

Tik vėliau mergina pildė anketas ir dalyvavo pokalbyje. Anot jos, pokalbyje buvo lengva, nes programos organizatoriai jau žinojo, kad mokinė groja akordeonu, priklauso pranciškoniškajam jaunimui.

„Taip stipriai norėjau patekti į programą, kad nejaučiau jokios baimės”, - pasakojo K. Lubytė.

K. Lubytės motina žinojo, kad dukra labai nori išvykti mokytis į Ameriką, todėl neprieštaravo ir palaikė dukros norą ilgam palikti gimtąją šalį.

Akordeonas – privalomas atributas

„Mane įkalbinėjo, kad vežčiausi akordeoną, tvirtino, kad ten gali kilti problemų, norint gauti tokį instrumentą”, - teigė K. Lubytė. Ji iš pradžių nesutiko vežtis akordeono, nes pirmąkart skrisdama lėktuvu bijojo apsikrauti ir sutiko tik tada, kai atsirado galimybė instrumentą į Ameriką išsiųsti dar prieš jos kelionę.

Mergina tik vėliau sužinojo, kad Viskonsino valstijoje akordeonas – labai populiarus instrumentas, kurį galima rasti beveik kiekvienoje šeimoje. Įdomiausia tai, kad nors jis puošia beveik kiekvienus namus, grojančių rasti sunku.

Mergina pasakojo, kad dažnai tekdavo kur nors koncertuoti, nes visi norėjo išgirsti jos grojamas melodijas. Dažnai ją kviesdavo į renginius, kurių „vinis” turėjo būti merginos muzikinis pasirodymas.

„Viskonsinas – polkų kraštas ir žmonės stebėdavosi, kaip akordeonu galima groti kitokią muziką, ne tik polką”, - juokėsi mergina.

Turi dvi šeimas

„Įprasti prie naujos gyvenamosios vietos ir mokyklos nebuvo sunku, nes padėjo mano antroji šeima”, - pasakojo K. Lubytė. Šeimos narius, pas kuriuos apsigyveno, mergina ėmė vadina „šeima iš Amerikos”.

Anot merginos, jos tikroji mama nė kiek dėl to nepyko – suprato ir džiaugėsi, kad dukra palaiko šiltus santykius su ją priėmusiais žmonėmis.

„Pradėjau sakyti „mama iš Amerikos”, nes, rašydama laiškus namo, nenorėjau susipainioti”, - juokėsi mergina.

K. Lubytė tikisi, kad pavyks vėl grįžti į Viskonsiną - aplankyti metams ją priėmusią šeimą.

Mokytis - lengviau

„Labiausiai mokykloje įsiminė šilti santykiai su mokytojais. Kartą, kai visa klasė nesuprato vienos temos, mokytojas atsiprašinėjo, kad blogai išaiškino”, - įspūdžiais dalinosi K. Lubytė.

Anot merginos, mokslas nebuvo sunkus: kai kuriuos dalykus mokinė buvo išsiaiškinusi prieš keletą metų Lietuvoje, nors pasitaikė ir visiškai nematytų dalykų. Be to, buvo aiškiau, ko mokytojai iš tavęs tikisi.

„Įdomu tai, kad klases išskirsto pagal moksleivių lygį. Vienoje pamokoje gali sėdėti su dvyliktokais, o kitoje – su devintokais”, - tvirtino K. Lubytė.

Mergina pasakojo, kad jai reikėjo pasirinkti aštuonias pamokas, kurios vykdavo kasdien. Taip pat mokykloje buvo labai griežti aprangos reikalavimai: „Uniformų nebuvo, bet merginos privalėjo vilkėti suknelę, sijoną ar bent jau gražias kelnes”.

Mokinys, tris kartus pavėlavęs į pamoką, būdavo paliekamas po pamokų. „Daug kas mano, kad užsieniečiams nuolaidžiauja, bet taip nėra. Esi toks pat, kaip ir visi”, - tikino pašnekovė.

Subrendo kaip asmenybė

„Mokantis Amerikoje atsirado nuostata: paprašė, reikia ir darai”, - tvirtino mergina. Ji teigė supratusi, jog padėdamas kitam žmogui, suteiki jam džiaugsmo, neslepi to, ką sugebi, nuo kitų.

Anot K. Lubytės, išvažiuoti į kitą šalį ilgam reikia ryžto ir noro, tai grūdina charakterį, nes „esi vienas, bet ne vienišas”.

„Jau laukiau to momento, kai pratrūksiu ir norėsiu grįžti namo, tačiau to nebuvo. Nejaučiau nei depresijos, nei liūdesio”, - tikino gimnazistė. Gal dėl to, kad ji, pačios tvirtinimu, buvo labai užimta.

Mergina dažnai važinėdavo po valstiją, dalyvavo pristatinėjant programą, pasakojo amerikiečiams apie Lietuvą.

„Manau, kad ateityje atsiskleis, ko išmokau dalyvaudama programoje”, - tvirtino K. Lubytė.

Global Outreach

Moksleivių pasikeitimo programa tarp Rytų Europos ir JAV vidurinių mokyklų bei kitų katalikiškų organizacijų.

Skirta baigusiems dešimtą klasę.

Suteikia gyvenamąją vietą ir vietą mokykloje dešimtčiai mėnesių.

Veikia nuo 1990 metų.

Pirmasis moksleivis iš Lietuvos programoje sudalyvavo 1996-aisiais.

Artūras KETLERIUS