- Rugsėjo 1-oji man siejasi su jurginais: pamenu juos ir trumpai kirptą galvą – plaukų berniukai turėdavo tik tiek, kad užtektų nutverti mokytojui, jei sugalvotume neklausyti. Iki mokyklos reikėdavo eiti apie du kilometrus. Prisimenu gilias žiemas: autobusai nevažiuodavo, tad po mokyklos įšokdavome į pašto roges ir taip grįždavome namo.
Aldona Šoblinskienė:
- Į pirmą klasę pradėjau eiti metais vėliau, nes nudegė Grūšlaukės kaimas, todėl nebuvo kur mokytis. Po metų mokyklą atidarė privačioje sodyboje. Į pirmą klasę atėjau jau mokėdama rašyti bei skaityti. Eiti į mokyklą labai norėjau: senelis buvo pasakęs, kad jei neišmoksim rašyti, užaugsim „liurbiais“. Be to, norėjosi kuo daugiau sužinoti, susitikti su draugais.
Daiva Viningienė:
- Neprisimenu. Visos jos susiliejo, tik labai gerai pamenu tarybines uniformas ir kardelius – šias gėles dovanodavome mokytojams. Rugsėjo 1-oji būdavo šventė: susitikdavau su draugais, namuose tėvai iškepdavo pyragą ar tortą. Po vasaros būdavo smagu sugrįžti į mokyklą ir susitikti su draugais. Mano pačios rugsėjo 1-ąsias užgožė mano vaikų šventės: jas prisimenu labai ryškiai.
Petras Paplauskas:
- Daug metų praėjo, todėl pirmosios mokslo šventės nepamenu. Labiau įsiminė ketvirta, penkta klasė. Tais metais buvo labai gilios žiemos, į mokyklą reikėdavo ateiti iš Kretingsodžio: o nei kelių, nei pramintų pėdų. Tačiau minčių nenueiti į mokyklą nebuvo: reikėjo, ir viskas, nebuvo jokių „negaliu“ ar „nenoriu“.
Kalbino Diana JOMANTAITĖ,
fotografavo Darius ŠYPALIS
