|
|
|
Eiles rašančios seserys netiki mūzomis
„Ne!“ - telefonu paklausta, ar sutiktų papasakoti apie savo kūrybą, atšovė 18 metų Egidija Šaulytė ir paaiškino, kad jos eilėraščiai neverti dėmesio. Vis dėlto, kai su 2 metais jaunesne taip pat eiliuoti mėgstančia seserimi Gabriele apsilankė redakcijoje, paaiškėjo, kad poezijai šių merginų gyvenime – tikrai ne paskutinė vieta.
- Ar skaitote viena kitos poeziją? Egidija: -Taip. Ne tik skaitome, bet ir ištaisome klaidas. Aš esu griežtesnė. Gal kartais ir per žiauriai Gabrielę kritikuoju... Gabrielė: - Nepasakyčiau, kad pabrėžiame tik tai, kas bloga. Stengiamės ir gerą žodį pasakyti. Aš klausau Egidijos patarimų. Ji pyksta, kad aš dažniausiai nerašau pavadinimų. Bet man geriausi pavadinimai – žvaigždutės. O šiaip pasitaiko ir gramatinių klaidų, pavyzdžiui, nesuderinti laikai. Kol rašai, atrodo, kad viskas – aišku. Egidija: - Tai jau techniniai dalykai. Eilėraščio neperrašome, jo idėja lieka ta pati. Viena kitai atiduodame jau ištaisytus eilėraščius, tačiau tai – tik pasiūlymas, su kuriuo galima ir nesutikti. Būna atvejų, kai reikia mintį paryškinti. Tuomet klausiu Gabrielės: ar pati supratai, ką parašei? Būtina eilėraščius taisyti. Kitaip tai bus ne poezija, o kažkokie blynai... - Ar Jūsų eilėraščiai pernelyg nesupanašėja po tokių taisymų? Gabrielė: - Tikrai ne. Mūsų eilėraščiai skirtingi, nors yra ir panašumų. Egidijos kūryba brandesnė. Egidija: - Atvirkščiai: mokytojai labiau giria Gabrielę, kad tokia jauna ir turi tokių minčių... O kalbant apie skirtumus, gal ji melancholiškesnė. Mano eilėraščiai – „kaimietiškesni“. Apskritai mudviem dabar – ne sezonas. Žiemą randi tuščią lapą matematikos sąsiuvinyje, ir rašai. O vasarą nesikuria: kelionės, pomidorai, kepti pyragai... Va, toks ir menas. Mes nesame menininkės, mes – visiškai eilinės... - Bet tos „eilinės“ menininkės skina laurus konkursuose? Gabrielė: - Konkursais specialiai nesidomime, juos mums pasiūlo mokytojai.Todėl būna ir taip, kad tik paskelbus kokio nors konkurso rezultatus, sužinome, kad iš viso jame dalyvavome. Dalyvaujame įvairiuose konkursuose ir renginiuose. Ne kartą eilėraščius siunčiau į Lietuvos mokinių literatūrinių kūrinių apie gamtą konkursą, juos buvo ir išspausdinę albumuose. Egidija: - Esu dalyvavusi respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse, kurį organizuoja Maironio lietuvių literatūros muziejus, respublikiniame filologų konkurse. Man nereikia pripažinimo, o kritikos, atsiliepimų konkursuose įprastai nebūna. - Ar drąsu per renginius kitiems garsiai skaityti savo eilėraščius? Gabrielė: - Taigi kad ne. Juk poetai turi rašyti, o ne skaityti eiles. Iš viso balsu skaitomas eilėraštis įgauna kitokią prasmę, nes klausytojai nemato grafinio vaizdo, kaip jis yra parašytas. Todėl geriausia, kai kiekvienas eilėraščius pats sau tyliai skaito. - Kam leidžiate skaityti savo kūrybą? Egidija: - Draugams, mokytojams, kurie negaili gerų patarimų. O mūsų mama, skaitydama eilėraščius, braukia ašaras. Malonu, kad ji džiaugiasi. O dar eilėraščius dedame ir į interneto svetaines, kuriose sulaukiame ir mėgėjų, ir profesionalų vertinimų. - O kokia poezija Jums labiausiai prie širdies? Egidija: - Vyriška, jeigu galima taip pasakyti. Na, patinka vyrai poetai, visokie „kajokai“... - Kas dar?.. Jeigu „kajokai“, tai gal ir „landsbergiai“? Egidija: - O taip! Ant kiekvienos Vytauto V. Landsbergio knygos turime po jo parašą. Dar gal Mekas, Grajauskas, Marčėnas... Ir interenete kitų autorių paskaitome. - Jūsų nuomone, kokia turėtų būti gera poezija? Egidija: - Sveikai trenkta. Bet pačiai taip rašyti nepavyksta. Apskritai sunku rašyti. Mūzų nebūna. Tai – išgalvoti dalykai. Gyvenime nesu jų sutikusi. Gabrielė: - Sako, kad kuriant nereikia proto. Bet jei rašysi negalvodamas, išeis tiesiog nesąmonė. Iš viso patariama pirmiausia sugalvoti pabaigą, o tik tada – tekstą. Egidija: - Yra buvę, kad draugės perskaitė eilėraštį ir pasakė, kad jis kažkoks dirbtinis, kad iš tikrųjų aš tokia nesu. Tada jį taisiau. Kas žino, o gal aš savęs dar nepažįstu? Gabrielė: - O gal tu ir nori parašyti apie tai, kokia nesi?..
|
|
