- Nelabai – nėra reikalo. Tiesa, smulkių paslaugų su draugais vieni kitų paprašome: ar reikia kokį darbą padėti padaryti, ar kur kartu nuvažiuoti, nueiti. Žinau, kad jei ištiktų rimta nelaimė, nesigėdindamas galėčiau kreiptis į savo draugus – visuomet padėtų. Bičiuliška pagalba – toks tikras lietuviškas bruožas.
Mindaugas Žilinskas:
- Kai labai reikia – prašau. Yra sakoma, kad tikrą draugą nelaimėje pažinsi. Ačiū Dievui, draugų per nelaimes išbandyti dar neteko. Dažniau į draugus kreipiuosi tuo atveju, jei pats kažko nesugebu, o draugas, žinau, padarys geriau už mane. Pats padėti taip pat neatsisakau – tam ir yra draugai.
Vita Laukienė:
- Prašau ir pati neatsisakau padėti. Turiu tokių draugų, su kuriais tiesiog susitinkame, bendraujame. Tačiau žinau, kad prireikus jie visada padės. Ypač svarbios ne tik paslaugos, materiali pagalba, bet ir psichologinė. Yra tekę patirti draugų gerumą ir dvasinę bei materialinę paramą, kai šeimoje atsitiko nelaimė. Gera žinoti, kad šalia tavęs yra žmonių, kuriems rūpi.
Nijolė Ramansevičienė:
- Retai. Draugų neturiu labai daug. Bet yra žmogus, į kurį galėčiau kreiptis bet kokiu atveju. Tai – tikra draugystė be išskaičiavimo. Manęs taip pat yra prašę padėti – neatsisakiau, juk nesunku. Ištikus bėdai draugus galima patikrinti – tikras draugas padėti neatsisakys.
Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
