Atėję užsisklendę, išsiskleidžia lyg gėlės

Aštuntus savo veiklos metus skaičiuojantis Kretingos dienos veiklos centras nebetalpina visų norinčių jį lankyti neįgalių suaugusių žmonių. „Pagaliau lūžo dešimtmečius gyvavę stereotipai, kad neįgalųjį artimieji atiduoda lyg į kokį sovietmečio internatą. Iš uždaros bendravimo aplinkos pas mus atėję žmonės išsiskleidžia lyg gėlės“, - kalbėjo Dienos veiklos centro direktorė Birutė Viskontienė.

„Darbuotojams esame labai dėkingos už kantrybę, nes pačios kasdien išvargstame nuo savo neįgalių vaikų kaprizų ir įnorių. Čia vaikai perdien įdomiai užimti, o sugrįžę namo benori tik ilsėtis“, - kalbėjo Dienos veiklos centrą lankančių neįgaliųjų motinos. Iš kairės: Romutė Urbonienė su sūnumi Dariumi, Palmyra Lukauskienė ir centro lankytoja Airida Piečiūtė.

Antrieji neįgaliųjų namai

Nemažai klientų į Dienos veiklos centrą ateina pabaigę Vaikų ugdymo centrą. Tarp jų - ir proto negalią turintis devyniolikmetis Darius Urbonas. Dienos veiklos centrą pernai rudenį jis pradėjo lankyti ne vienas, o su mokyklos draugu Mindaugu Gelumbicku.

„Nors išeiti iš namų Dariui jau nebebuvo naujiena, tačiau pritapti kitoje vietoje vis vien nebuvo lengva. Netrukus centre jis pasijuto lyg žuvis vandenyje, - kas rytą noriai vykdavo pas naujuosius draugus. O draugai jam yra ir lankytojai, ir patys darbuotojai “, - kalbėjo Dariaus motina Romutė Urbonienė.

Nuo gimimo cerebriniu paralyžiumi serganti 28-erių Sandra Lukauskaitė Dienos veiklos centrą lanko nuo pat jo įsikūrimo pradžios. Sandra turi labai sunkią negalią: ji nevaldo savo kūno. Namuose, anot jos motinos Palmyros Lukauskienės, Sandra nemokėjo nieko - pažino tik A raidę. Pradėjusi lankyti centrą, išmoko ne tik skaityti, bet ir valdyti dešinės kojos pirštus. Dabar koja ji ne tik piešia, bet lipdo virvelinės keramikos dirbinius, dirba kompiuteriu.

Dėl itin sunkios negalios mergina nelankė Vaikų ugdymo centro. „Kai pirmąsyk atsivežiau apžiūrėti Dienos centrą, ji pareiškė norinti būti čia. Man pačiai buvo negera „ant širdies“: svetimoje vietoj ir sveiką vaiką palikti neramu, o kaip aš paliksiu savo mergytę. Dar bandžiau ją perkalbėti. Bet Sandrai nuo pradžių čia taip patiko, kad ji laukia nesulaukia, kada vėl važiuos į centrą. Per septynerius metus ji labai pasikeitė: atvežėme nedrąsią mergaitę, o dabar ji tapo smalsi. Ji nori puoštis, pasako, kada reikia naujų batų, palaidinės, kelnių“, - pasakojo Baubliuose gyvenanti P.Lukauskienė.

Sunkiausia – nutraukti „bambagyslę“

Anot R.Urbonienės ir P.Lukauskienės, sunkiausia yra nutraukti tą ypatingai jautrią „bambagyslę“, siejančią motiną su neįgaliu vaiku. Neįgalų vaiką auginanti motina savinasi jį, kaip savo sužeistos širdies dalį.

„Juk tavo vaikas nemoka normaliai apsirengti, nuolat „pykstasi“ jo batai. Reikia pasirūpinti ir jo maitinimu bei tualetu. Palieki jį namuose: tau – ramiau, bet vaikui – ilgu, nes jis atskirtas nuo žmonių“, - kalbėjo motinos. Tačiau, jų žodžiais, įveikus savo emocijas, patiriama, kad vaikui atsiveria už namų sienų esantis pasaulis, ir tavo vaikas gali tai, ko tu nė neįsivaizdavai.

„Nesuprantame tų motinų, kurios savo suaugusius neįgalius vaikus laiko uždarytus namuose. Ne paslaptis, kad yra ir tokių šeimų, kurios gyvena iš neįgaliojo pašalpos. Susidaro užburtas ratas: tėvai dėl vaiko dirbti negali, bet ir į centrą jo neleidžia, nes gaila atiduoti dalį jo pašalpos. O iš tiesų nukenčia visa šeima: neįgalusis dūsta namuose, o namiškiai vargsta dėl sudėtingų jų charakterių bei kaprizų“, - įsitikinusios motinos.

Kerta per skaudžiausią vietą

Centro darbuotojai, anot jos, nuolat ieško naujo požiūrio į negalią: „Negalia eina šalia galėjimo. Kantriai stebime, ką neįgalusis gali, ką Dievas jam davė, kad jis atsiskleistų. Reikia kantrybės, kad išanalizuotum negalią. Tačiau rezultatai dažnai būna stulbinantys“, - rodydama aklo centro lankytojo A.Kuso nulipdytą keramikinę vazą, džiaugėsi B.Viskontienė.

Savo gebėjimus centro neįgalieji kasdien ugdo meninėje veikloje – jie lipdo iš molio, velia iš vilnos, mezga, siuva, siuvinėja. Mėgstantys sodininkystę, dirba darže, kiti išbando save mokomojoje virtuvėje.

Neseniai neįgalieji savo dirbinius pradėjo pardavinėti „Vilties“ bendrijos meno dirbinių salone Gargžduose, o už sukauptas lėšas įsigyja medžiagų bei priemonių. Tam valstybė lėšų neskiria.

„Gaila, kad, sumažinus finansavimą centrui, valstybė kerta per tą sritį, kuri yra skaudžiausia. Ką begalima sutaupyti iš negalios? Juk jeigu neįgalus žmogus būtų valstybės prieglaudoje, jis valstybei kainuotų gerokai brangiau, negu kasdien lankydamas centrą“, - apie ydingą valstybės taupymo politiką samprotavo B.Viskontienė.

Kretingos dienos veiklos centras teikia socialinės globos paslaugas tik suaugusiems neįgaliems žmonėms su proto, fizine ir kompleksine negalia. Centro lankytojų amžius – nuo 18 iki 63 metų.

Šiuo metu jį lanko 35 asmenys, nors centro pritaikymo galimybės apskaičiuotos 30-čiai žmonių. 22 asmenys turi itin sunkią negalią: jų darbingumas - 0-25 proc.

Vieno asmens išlaikymas centre kainuoja 1 tūkst. 244 Lt. Didžiąją dalį sumoka valstybė, centrui nuo neįgaliojo pajamų tenka 20-30 proc. Klientas už vieną dieną centre moka nuo 5,1 Lt iki 20,3 Lt.

Centras daugumą klientų atsiveža savo transportu: tolimiausi klientai – iš Darbėnų ir Baublių.

Pernai centrui išlaikyti Savivaldybė skyrė 432 tūkst. Lt. Šiemet įstaigos biudžetą ketinama sumažinti 10,7 proc.

• Rašyti komentarą (6)