Rolandas Karpavičius: „Išeidamas neišsinešiu nieko“

Gausybę ūkinių ir dvasinių darbų nuveikęs Kartenos ir Budrių parapijose, klebonas Rolandas Karpavičius įsitikinęs, kad be parapijiečių sąmoningumo ir Dievo vedimo nieko nebūtų įvykę: jis tėra tik užvesto mechanizmo varžtelis.

Trisdešimt septynerių kunigas Rolandas Karpavičius Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje tarnauja tik trejus metus, tačiau išvien su parapijiečiais jau nuveikė krūvą titaniškų darbų: parūpino lėšų ir suremontavo Kartenos bažnyčią, varpinę bei kleboniją, Budrių bažnyčią ir varpinę bei Abakų lurdą.

Ligi atvykstant į Karteną, R.Karpavičius dirbo Žygaičių, Tauragės rajone, klebonu bei kunigu Palangos bažnyčioje. Dirbti į Karteną jis atvyko po dvasingumo teologijos studijų Romoje. „Pajūrio naujienos“ su R.Karpavičium kalbėjosi apie konkrečius darbus Kartenos parapijoje ir juos lydinčias problemas.

- Gerbiamas kunige, kokį „palikimą“ aptikote Kartenos bažnyčioje?

- Dar seminarijoje mus mokė, kad turėsime puoselėti ne tik dvasinį, bet ir materialųjį bažnyčios turtą ir jos aplinką. Atvykęs į Karteną, pirmiausiai pradėjau rūpintis savo buitimi, nes kaip galima rūpintis bažnyčia, jei pats neturi kur gyventi.

Atvykau lapkričio 12-ąją - žiema ant nosies, o klebonija - po gaisro, šiek tiek aptvarkyta mano pirmtakų. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti šildymo ir vandentiekio sistemas. Vyskupija tam skyrė lėšų – 40 tūkst. Lt. O vėliau pinigai ir jų paieška buvo mano paties rūpestis.

Kai ateini, iš pradžių – baisu, bet po to, lyg toj dainoj - „rodos, ir vargo nebuvo“.

- Skaitytojams priminkite parapijoje nuveiktus darbus.

- Pirmąjį pavasarį su parapijiečiais surengėme talką: žmonės su dantų šepetėliais šveitė altorius. Altorių auksavimu pasirūpino mano pirmtakas klebonas Petras Merliūnas, - šiandien į tuos darbus jau „neįkąstume“. Bevalydami bažnyčią, pamatėme, kad verkiant reikia keisti elektros instaliaciją. Po to mus išgąsdino bažnyčios stogas, kurio gabalą dar nuplėšė ir prasiautęs uraganas. Reikėjo pakeisti stogo dangą, pasirūpinti vandens nubėgimo sistema. Renovacijos projektus rengė Juozapas Algimantas Januševičius.

Po to reikėjo gelbėti vertingus vargonus, kurie išliko dar nuo pirmosios Kartenos bažnyčios statybos pradžios – 1774 m. Jie dabar išvežti restauruoti į Vilnių, pas garsų vargonų meistrą Girėną Povilionį. Bažnyčioje teliko tik jų karkasas.

Užpernai Kalėdoms apšvietėme bažnyčios vidų ir išorę. Buvo įrengtas įgarsinimas – man rūpi, kad žmonės gerai girdėtų Dievo žodį.

Padirbinome 27 naujus suolus, 4 klausyklas, nes senąjį medį stipriai sugraužė kirvarpos. Klaipėdos kultūros vertybių departamento specialistė Neringa Šarkauskaitė atliko sienų polichrominius tyrimus: atkūrus autentišką spalvą, bažnyčia buvo perdažyta.

Praėjusią vasarą pradėjome tvarkyti Kartenos varpinę: buvo parūpintas leidimas nugriauti 1945 m. prie jos pastatytą lavoninės priestatą. Atlikus tyrimus varpinė atkurta pagal autentišką XIX a. pabaigos modelį. Pradėjome tvarkyti ir griūvančią Budrių varpinę. Tuo pačiu perdažėme ir Budrių bažnyčios išorės sienas. Per talkas susitvarkėme aplinką.

- Kaip pavyko šiems darbams gauti lėšų ir užmegzti ryšius su esamais bei buvusiais parapijiečiais, bažnyčios rėmėjais?

- Noriu paminėti šviesaus atminimo Kretingos ir Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčių kleboną Bronių Burneikį. Stojant į seminariją, jis man pasakė: mylėk žmones taip, kaip tau išeina. Savo pavyzdžiu jis įkvėpė, paliko pėdsakus mano širdyje. Ne dėl savęs stengiuosi, o dėl žmonių. Juk iš čia išeidamas, nieko su savimi nepasiimsiu.

Išmintis yra paprasta – pirmiausia pagalvoti, kur galima kreiptis paramos. Po to užsisuka pažinčių ratas. Man labai daug talkino Kretingos rajono paminklosaugininkas Algirdas Mulvinskas: kartu ieškojome specialistų, žmonių, išmanančių ir galinčių padėti.

Lėšų remonto darbams skyrė ir rajono Savivaldybė bei valstybė. Valstybės pinigai yra tiksliniai ir ateina į vyskupiją, o iš jos – į parapiją. Stogo remontui prašėme 138 tūkst. Lt, bet tegavome 50 tūkst. Lt. Senieji kultūros namai, priklausę parapijai, buvo parduoti ir dalis lėšų atiteko bažnyčiai. Iš kai kurių projektų surenkama pusė lėšų, tačiau kitą pusę reikia susirinkti patiems parapijiečiams. Aš visada sakau: jeigu duoda valstybė, savo bažnyčiai prisidėkime ir patys.

- Į būrį baltų avių visuomet įsimaišo ir viena kita juoda avis. Ne paslaptis, jog ne visi karteniškiai patenkinti rinkliavomis. Kaip sprendžiate šią problemą?

- Per Mišių auką visuomet paklausiu žmonių: ar savęs nenuskriaudėte. Auka yra širdies nuostata, širdis nusprendžia, kiek paaukoti. Jeigu daroma ne iš širdies, o priverstinai, tai nebėra auka. Žmogus neturi jaustis vergu. Tie, kurie eina į bažnyčią, supranta, kas yra auka. Auka nebūtinai turi būti piniginė. Tai gali būti ir talkos, ir rūpestis, ir kiti geri darbai.

Labai svarbu įvardinti, kam skirta auka: visuomet įvardiju projektus ir darbus, kurie laukia parapijiečių. Pagal tai, kas padaryta, galime spręsti apie karteniškių sąmoningumą. Aš tesu tik varžtelis, o visas rūpestis - jų. Niekada negalvojau, kad padarysime tiek daug, - kartais net galvoju, kad sapnuoju.

Per 14 savo kunigystės metų nesu pasakęs, kiek žmogus turi paaukoti. Nors Vyskupų konferencija yra nustačiusi konkrečias normas. Žinau, kad yra kunigų, kurie reikalauja konkrečių sumų. Bet aš nenoriu kartoti jų klaidų.

Žinau, kad yra žmonių, kurie neprisideda prie parapijos darbų, bet rėkia garsiausiai už visus. Jie dažniausiai nė neateina į bažnyčią. Suprantama, šitiek metų nebuvo nieko daroma, o naujoves žmonės priima sunkai. Su parapijiečiais nusprendėme neberinkti aukų namuose. Kam varstyti duris su ištiesta ranka, - laikas patiems žmonėms būti sąmoningiems.

- Kaip Jums pavyksta draugėn suburti parapijiečius, įtraukti jaunimą? Per pamaldas žmonės džiaugiasi, bažnyčios skliautai aidi nuo jaunimo giesmių, kurioms ir pats pritariate sodriu balsu, o kartais - ir gitara.

- Jaunimo sugrįžimas į bažnyčią yra fenomenas. Vakaruose „šulai“ atidirbinėja metodikas ir - nieko. Manau, jog pas mus - akivaizdus Dievo dvasios veikimas.

Labai svarbus yra ir maldos poveikis. Jei rengiame talkas, sergantieji tuo metu už mus meldžiasi. Būna, kad juos slaugantys artimieji sugalvoja parūpinti talkininkams užkandžių. Jeigu vyksta koks nors renginys, į jo organizaciją įsijungiame visi – parapija, mokykla, seniūnija. Susieiname ir nusprendžiame, kas kuo pasirūpins.

Šiandien man nė nebereikia rūpintis, kas sutvarkys elektrą ar aplinką. Patys parapijiečiai sako: tiek metų miegojome ir ačiū, kad pažadinote. Kartais būna ir juokingų situacijų: ateina parapijiečiai ir klausia – na, klebone, o ką darysime toliau?

• Rašyti komentarą (8)