Pasakyčiau kitaip: darbas gražina žmogų. Jei neturi darbo, esi sustingęs, gyvenimas tarsi sustoja. O jeigu dirbi – eini į priekį. Idealiausia, jei dirbi mėgstamą darbą, – tada jis iš tiesų gali būti lyg šventė ar bent jau daugiau negu privaloma pareiga. Man pasisekė: visą gyvenimą dirbau tai, kas buvo prie širdies.
Vladimir Koševoj:
- Kai kuriais atvejais darbas gali būti šventė. Daugeliu atvejų tai – tik pragyvenimo šaltinis. Darbas malonus tik tuomet, kai yra mėgstamas ir gerai apmokamas. Deja, labai retai būna taip, kad žmogus dirbtų mylimą darbą: juk kažkas turi dirbti ir nemėgstamus darbus. Aš nedirbu savo svajonių darbo, tačiau už jį neblogai moka, tad neturiu kuo skųstis.
Elena Martinkienė:
Ne. Šiais laikais dirbti yra labai sunku: darbo daug, o moka mažai. Šiuo krizės laikotarpiu darbą pavadinčiau ne švente, o vertybe – juk labai daug žmonių jau yra netekę darbų. Dirbu pagal patentą ir negaliu sakyti, kad tai – bjaurus darbas. Vis dėlto būtų smagu dirbti ką nors kita: kas neišsunktų visų jėgų ir iš ko būtų įmanoma pragyventi.
Agota Viluckienė:
- Taip. Dabar jau esu pensininkė, tačiau kai dirbau, kiekvieną dieną į darbą eidavau su didžiausiu malonumu. Mėgau savo darbą – buvau akušerė. Džiaugdavausi kartu su naujagimių tėvais. Kartu dalindavomės ir skausmu, ir džiaugsmu. Darbas man buvo šventė, nes troškau padėti žmonėms.
Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ,
fotografavo Darius ŠYPALIS
