Kodėl jaunimas keikiasi rusiškai, nors rusų kalbos nė nemoka?

- Net nežinau. Gal išgirsta iš aplinkinių ir išmoksta. Keiktis rusiškai yra riebiau. Man kai kada irgi išsprūsta rusiški keiksmažodžiai. Ką jie reiškia, daugmaž nutuokiu, bet netiksliai. Yra ir lietuviškų keiksmažodžių – „ak tu, žalty,“ „gyvate“, „rupūže“, bet jie ne taip įtaigiai skamba.

- Rusiški keiksmažodžiai labiau „veža“. Jaunimas galvoja, kad jie paįvairina šneką. O išmoksta keiktis iš vyresniųjų draugų ir tėvų. Jiems keiksmažodžiai yra sovietmečio palikimas. Pypliai seka vyresniaisiais, taip ir eina tas užburtas ratas. Iš lietuviškų keiksmažodžių populiarūs: „gaidys“, „kvailys“, „debilas“.

- Kai kam keiktis yra natūralu, kaip valgyti ir miegoti. Reikia keisti mąstymą ir kontroliuoti savo kalbą. Bet tarp jaunimo keiktis yra madinga: galvoja, kad kuo daugiau keiksmažodžių, tuo yra „krūtesnis“. Mano klasėje labai keikiasi ir vaikinai, ir merginos. Tėvai turėtų bausti vaikus, pavyzdžiui, už kiekvieną keiksmažodį skirti papildomą darbą, kurio vaikas nemėgsta.

- Žinau rusiškus keiksmažodžius „ble...“, „na...“. Ką jie reiškia, ne visus težinau. Yra ir lietuviškų keiksmažodžių – „po šimts pypkių“, „po velnių“, „po paraliais“, bet vaikai jų nemėgsta. Jie neatitrenkia, yra kažkokie senamadiški. Jais taip neįžeisi kito, kaip rusiškais. Vaikai keiktis išmoksta iš suaugusių žmonių – tėvų, kaimynų. Keikiantis galima išgirsti ir gatvėje.

Gatvėje mokinius kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Fotografavo Darius Šypalis