Molis krito į širdį visam gyvenimui

Kretingiškį keramiką Viktorą Gailių molis “užgavo” dar ankstyvoje vaikystėje: būdamas septynerių jis nulipdė natūralaus dydžio antį. Tai buvęs pirmasis jo darbas, kuris, beje, patikęs kaimo vaikams: šie, niekieno nesiklausę, dar neišdžiūvusią molinę antį nusinešė bulvių krepšy…

Keramikas Viktoras Gailius pedagoginį darbą dirba jau 16 metų. “Man patinka mokyti vaikus”, - sako kūrėjas, kurio keramikinis pano puošia vieną iš mokyklos-darželio “Pasaka” sienų.

“Buvau nedrąsus, tad taip ir nepasakiau, kad paliktų mano antį, - prisiminė V.Gailius. – Molio surasdavau kaime pas senelius. Jo buvo visur ir daug, o plastilino nė akyse nebuvau matęs: žuvus tėvui motina viena augino keturis vaikus, jai buvo nelengva”.

Į tikrąją keramiką, anot paties V.Gailiaus, atvedė atsitiktinumas: baigus 8 klases, draugas iš antro aukšto išmetęs “Tiesos” laikraštį, kuriame buvo skelbimų mokytis vienoje ar kitoje mokykloje. “Pavarčiau, paskaičiau. Užkliuvo žodis “keramika”, kurio nė reikšmės tada nežinojau. Kažkas pasakė, kad tai – molis. Man tiko, ir be jokio pasirengimo įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, tačiau kai jame panaikino keramikos specialybę, mokslus užbaigiau Kaune”, - pasakojo V.Gailius. Ir prisipažino, kad niekada gyvenime nėra pasigailėjęs dėl savo pasirinkimo: molis krito į širdį visam gyvenimui, ir keramika tapo gyvenimo būdu.

V.Gailius keramikos galimybių ir paslapčių jau 16 metų moko Kretingos vaikus. Dirbdamas mokykloje-darželyje “Pasaka” jis sukonstravo visą molio degimo krosnies vidų – kad ši ilgiau tarnautų. Meninio ugdymo pedagogą džiugina tai, kad vaikai laukia jo keramikos pamokų, kurias tenka vesti per dvi pamainas.

Kuo vaikus keramika taip sužavi?

“Manau, dėl to, jog vaikai labai greitai pamato rezultatą. Lipdymas iš molio yra užkoduotas žmonijos genuose, tad ir vaikas, pačiupęs molio gabalą, tuoj lipdosi jam reikalingą daiktą: puodelį, lėkštę. Tuo pačiu keramika dar – ir kūryba, teikianti be galo daug įspūdžių, susijusi su natūraliu įkvėpimu”, - įsitikinęs mokytojas.

Keramikos V.Gailius yra mokęs ne vieną, dabar iš molio ir gyvenantį, žmogų: “Kad pragyventum iš keramikos, reikia dviejų dalykų – žinoti technologiją ir turėti meninę gyslelę, kurios lietuviams netrūksta”.

V.Gailiui namuose taip ir nepavyksta sukaupti savo darbų: jie dažniausiai, kaip dovanos, iškeliauja pas kitus. “Pragyvenu iš juodo darbo – žiedžiu molį. Tai – sunkus darbas, ne kiekvienam jis paklūsta. Žmogus 10 metų gali dirbti su moliu, bet taip ir neišmoksta žiesti. Dirbti žiedimo staklėmis – tai kaip muzikos instrumentu groti: truputį krypt – ir viskas lekia į šonus”, - pasakojo molio meistras.

Jis sakė, jog dirba dėl kitų ir niekada nesigilina į savo stilių. Tik pripažįsta, kad jam būdingas groteskas, kurį ypač atspindi ir kitas V.Gailiaus pomėgis – piešti karikatūras.

“Aš nežinau, kas vedžioja mano ranką. Juk galva visada pilna minčių – jas reikia kažkur išlieti. Ir blogybių aplink – daug. Jų priežasčių aš negaliu ištirti, tačiau dėmesį į negatyvius socialinius reiškinius galiu atkreipti per humorą, groteską”, - kalbėjo V.Gailius, kuris per savo žemaitišką užsispyrimą jau 12 metų nerūko, kelerius metus visiškai nevartoja alkoholio.

Piešdamas karikatūras, kurioms temas padiktuoja pats gyvenimas, V.Gailius niekada nežemina žmogaus orumo – ir dabar, ir tada, kai mokykloje piešdavo sienlaikraščius. “Buvo laikai, kai reikdavo viešai pasmerkti negerus darbus. Vieną kartą, kai ir pats iškrėčiau pokštą, sienlaikraštyje nupiešiau ir save. Savo negerą poelgį įvertinau savikritiškai”, - prisiminė V.Gailius.

V.Gailiaus šeimoje – trys suaugę sūnūs, tačiau nė vienas jų nepasekė tėvo pėdomis. “Savo vaikams niekada nepiršau savo nuomonės. Molis jiems buvo ranka pasiekiamas, o aš pats gi molio turėdavau susirasti”, - savo ir savo vaikų vaikystės skirtumus palygino kūrėjas.

• Rašyti komentarą (4)