|
|
|
Gruzijos šešėlių teatras tęsia protėvių tradicijas
Baltame ekrane – juodi judančių medžių kontūrai, paukščių bei žvėrių figūros ir ligi smulkiausių detalių matomos jų kūnų detalės. Įspūdingiausia yra tai, kad tokius vaizdus Gruzijos teatro „Budrugana Gagra“ aktoriai sukuria rankų šešėliais, - tuo šis teatras yra unikalus ir, beje, vienintelis pasaulyje. Pamatyti šešėlių teatro spektaklį, rodytą Palangos „Ramybės“ kultūros centre, turėjo galimybę ir Kretingos meno mylėtojai.
Ranka negali suvirpėti Visą valandą anapus ekrano, imituodami figūras, plastiškai judėjo aštuonių Gruzijos aktorių pirštai. Net figūrų snapams, akims pavaizduoti ant pirštų jie nenaudojo jokių papildomų detalių ar priemonių. Visą spektaklį aktoriai vaidino pakeltomis rankomis, kas neįgudusiam būtų sunkiai ištveriama. „Mūsų rankos ir pirštai kalba ir rodo už mus. Per spektaklį negalima nė nusičiaudėti, o ką jau besakyti apie bendrą būseną: negali gerti alkoholio, padauginti kavos – net menkiausi netikslūs virpesiai sugadins vaizdą“, - apie vaidybos subtilybes „Pajūrio naujienoms“ pasakojo vienas iš aktorių Orestas Todua. O.Todua pabrėžė, jog, norint neprarasti formos, kasdien tenka repetuoti bent po 3 valandas. Jeigu nors tris dienas nelavini pirštų, jie stabarėja. Kol pastatomas 1 val. trukmės rankų šešėlių spektaklis, aktoriams būtina repetuoti 1 metus, kasdien prie ekrano dirbant po 6 val. Aštuonių aktorių trupė vieną, lyg deimantas nušlifuotą, spektaklį rodo jau kelerius metus: be jokio atlygio jie važinėja po atokiausius Gruzijos kaimus bei sunkiai prieinamas kalnų vietoves. Ir - po pasaulį: jų teatras jau pabuvojo Prancūzijoje, JAV, Japonijoje, šįkart atvyko gastrolių į Lietuvą. Vaidinti subūrė pabėgėlius Kaip teigė O.Todua, paradoksas yra tai, jog šešėlių teatras „Budrugana Gagra“ labiau žinomas užsienyje, negu pačioje Gruzijoje. Visa tai, aktoriaus žodžiais, nulėmė politinė situacija, nuolatiniai kariniai konfliktai, kurie yra ne kas kita, kaip 200 metų besitęsiantis Gruzijos ir Rusijos karas, tik pasauliui pateikiamas iškreiptomis formomis. Šešėlių teatras ir gimė 1985 m. kaip keliaujantis vežimo teatras. „Buvo sumanyta vaidinti su lėlėmis, užmautomis ant pirštų, ir rodyti spektaklius kaimo žmonėms. Patriotiškų jausmų skatinami aktoriai siekė, kad atkampių vietovių žmonės, niekad nė nematę tikrojo teatro, atsitrauktų nuo televizorių, iš kurių sklisdavo vien sovietinė propaganda. Vėliau sumanyta vaidinti rankų šešėliais, kaip tai darydavo mūsų senelės ir prosenelės, - kalbėjo O.Todua. – Aktoriai važiuodavo ten, kur nevažiuoja daugiau niekas, ir teatrą žmonės tepamato pirmą ir galbūt - paskutinį sykį“. Pirmąją teatralų grupę įkūrė žinomas Gruzijos aktorius bei režisierius Gela Kandelaki. Šįkart į Lietuvą kartu su režisieriumi atvykusi 8 aktorių trupė yra jau antroji: tai – buvę Tbilisio valstybinio Šota Rustavelio kino ir teatro akademijos studentai, pabėgėliai iš Abchazijos. Dabartinė grupė, išsibarsčius pirmajai, egzistuoja jau 13 metų. Juos, talentingus jaunuolius, po Rusijos ir Gruzijos konflikto pabėgusius iš Abchazijos, ir subūrė G.Kandelaki. Todėl prie antrojo šešėlių teatro grupės pavadinimo ir buvo pridėtas Abchazijos, kur jie svajoja sugrįžti, Gagros kurorto pavadinimas. Išsilaiko tik iš mecenatų lėšų Gruzijos šešėlių teatras yra unikalus ir tuo, kad dirba, neturėdamas ir negaudamas lėšų, vien iš jaunatviško entuziazmo ir patriotizmo. „Kai pradėjome vaidinti, mums buvo po septyniolika. Dabar jau esame trisdešimtmečiai. Per 13 m. apvažiavome 60 neprieinamų Gruzijos vietų. Bet mes tebesame bėgliai: ilgus metus neturėjome kur repetuoti. Animacinių filmų režisierius Karlo Sulakauri slapčia mus glaudė savo namų rūsyje. Vėliau Gruzijos lėlių teatras repetuoti mums davė nešildomą palėpę“, - pasakojo O.Todua. Tbilisio Š.Rustavelio teatras šešėlių teatro aktoriams neseniai suteikė bazę – 300 vietų salę repetuoti. Tačiau lėšų valstybė neskiria. Todėl, kaip tvirtino pašnekovas, jų teatro aktoriai dirba kitus darbus – kino operatoriais, režisieriais, scenaristais ir iš to išgyvena. Į Lietuvą juos pakvietė mūsų šalies kultūros atašė Gruzijoje ir Ukrainoje Gabrielė Žaidytė. Šešėlių teatrą pamatė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos žiūrovai. Dėl didelio žiūrovų anšlago „Keistuolių teatre“ spektaklius teko vaidinti dukart per dieną. „Atvykome į Lietuvą pristatyti režisieriaus G.Kandelakio dokumentinį filmą „0,047 % sausumos“ ir karu padėkoti lietuvių tautai už palaikymą rugpjūčio kare. Nėra prasmės kariauti ginklais, - karai pareikalauja per daug aukų. Mes manome, kad pats galingiausias ginklas, siekiant laisvės, yra kultūra“, - įsitikinęs O.Todua.
|
|
