|
|
|
Poezija iš meilės
Marijono Daujoto vidurinės mokyklos vienuoliktoko Jono Daukanto eilėraščiuose sklando lengvas liūdesys, ilgesys ir savęs paieškos. Vaikinas viename literatūros konkurse yra pelnęs „Nerimstančios širdies“ nominaciją. „Esu romantikas, ir mane įkvepia jausmai“, - sako jaunasis kūrėjas.
J.Daukantas savo kūrybą pristato paprastai – kaip gimusią iš meilės. „Pirmieji mano kūriniai, kaip ir daugelio jaunų žmonių, atsirado įsimylėjus. Pirmąjį eilėraštį parašiau antroje klasėje, o būdamas devintokas, ėmiau rašyti rimčiau. Tuomet mane aplankė stipri meilė. Tačiau šis gražus jausmas mano kūryboje persipynė su liūdesiu ir neapykanta pasauliui: žuvo mano tėtis“, - pasakojo J.Daukantas. Jis – naktinis kūrėjas: kai aplanko nemiga, rašo nuo vidurnakčio iki antros valandos nakties. Kad geros mintys nepabėgtų, tenka užsirašyti ir per pamokas, ant knygos aplankalo. „Būna, kad kažką sugalvoju, greitai užsirašau ir visą dieną nepaleidžiu tų minčių, laukiu, kol galėsiu prisėsti. Per dvi savaites parašau apie devynis eilėraščius, tada padarau vieno arba dviejų mėnesių pertrauką. Pauzė man reikalinga, kad nepradėčiau kartotis. Noriu, kad kiekvienas kūrinys būtų kitoks“, - kalbėjo J.Daukantas. Baltųjų eilių kūrėjas pasakojo, kad jam yra būtinas įkvėpimas ir, be jokios abejonės, - mūza. Jos vardo J.Daukantas atskleisti nenorėjo, tačiau prisipažino, kad pats didžiausias įkvėpimas ateina, kai širdį aplanko jausmai. „Jausmai parodo vidinį žmogaus pasaulį, atskleidžia jį. Kai esi nuoširdus, tai įvertina ir kiti. Draugams, bendraamžiams mano kūryba patinka: sulaukiu gerų ir teigiamų įvertinimų. Kartais manęs net paprašo sukurti eilėraštį tam tikra proga. Tačiau tai – labai sudėtinga. Apima keista būsena: žinau, kad iš manęs daug tikisi, bijau nuvilti, todėl kurti pasidaro sunku“, - sakė J.Daukantas. Kitais metais mokyklą baigsiantis vaikinas tikisi, kad dabartinė jo poezija – ne paauglystės užgaida, ir jis kurs toliau. „Kūryba man yra savotiškas išsisakymas. Negalėčiau be to gyventi. Kartais negali ko nors pasakyti garsiai, bijai ištartų žodžių, tačiau jie taip spaudžia širdį. Atsisėdi ir parašai. Ant lapo parašyti sakiniai nebeatrodo tokie gąsdinantys“, - kalbėjo J.Daukantas. Vaikinas pajuokavo, kad rašyti jam nesutrukdys net lietuvių kalbos gramatika – šioji poezijoje vis pakiša koją, tačiau J.Daukantas džiaugiasi, kad kol kas turi puikią mokytoją – Aldoną Kruševičiūtę, kuri ištaiso visas klaidas ir negaili patarimų.
|
|
