Ištikimas vienatvei ir ištuštėjusiai tėviškei

Tėviškės laukai, vakarėjantis dangus ir vienišas paukštis jame. Ilgesys. Džiaugsmas. Nerimo virpesiai. Tokia spalvinė gamtos ir jausmų paletė vyrauja darbėniškio mokytojo lituanisto Juozo Maksvyčio eilėraščiuose. Mokytojo kūryba jau kelerius metus yra žinoma ir „Smilčių“ skaitytojams.

Žvarboką pavasario dieną ant Akmenos kranto mintimis darbėniškis mokytojas ir poetas Juozas Maksvytis vis sugrįžo į savo tėviškę: „Negalėčiau gyventi mieste, ant pliko asfalto. Nors sodyboje gyvenu vienas, tačiau nesu vienišas: mane supa namų gyvūnai ir miško žvėrys bei paukščiai“.

Kūryba – iš vienatvės ir ilgesio gelmės

„Tik parašau eilėraštį, ir dar šviežutėlį atiduodu jį „Pajūrio naujienų“ skaitytojų „teismui“. Skaitytojai ir mokiniai bei mokytojai yra tikrieji mano kūrybos vertintojai ir bičiuliai. Jie sako, kad mano eilėraščiai yra paprasti ir griebiantys už širdies“, - tikino J.Maksvytis.

Savo tikraisiais poezijos mokytojais jis laiko Salomėją Nėrį, Paulių Širvį, Justiną Marcinkevičių, Vytautą Mačernį. Iš jų mokosi rimo ir minties aiškumo bei paprastumo.

„Sentimentalūs tie mano eilėraščiai, tačiau toks ir pats esu. Artimų žmonių praradimai: per kelerius metus netekau tėvo ir sesers, gilėjanti motinos senatvė ir jos mirtis, aplinkinių sodybų ištuštėjimas, - visa tai stipriai paveikė mano gyvenimą ir kūrybą. Senoje tėviškėje begyvenu vienas. Mano draugais vienkiemyje tapo paukščiai ir žvėrys“, - atviravo 58-erių J.Maksvytis.

Poeto tėviškė – miškų apsupta sena sodyba Peldžių kaime, 7 km nuo Grūšlaukės. Pavasarį brandaus sodo žieduose dūzgia bitės, rudenį šakas svarina obelų šakos. „Kai, žydint obelims, į savo trobelę žvelgiu iš šono, ji man atrodo lyg baltu šydu apsigobusi senolė. Galiu valandų valandas sėdėti prieangyje ir klausytis paukščių čiulbėjimo. Mėgstu būti vienas: iš vienatvės ir ilgesio gelmės kyla mano kūryba“, - apie kasdienybėje surastą romantiką pasakojo Juozas.

Dieną pamiške, anot pašnekovo, vaikštinėja stirnų, briedžių pulkai, į palaukę išnyra baikščių elnių šeimynos. Vakarais ieškodami maisto įsidrąsina išlįsti ir šernai. Užklysta ir vilkų. Kūrėjui ne vien tenka matyti šmėžuojančius jų akių žiburėlius, bet nesyk ir su pačiu vilku susitikti akis į akį.

Mokytojo eiles renka ir mokiniai

Romantikos kasdienybėje nerandančiam būtų sunku suprasti kūrėją ir jo darbų seką. Juozo darbo diena prasideda 4 val. ryto: jam reikia apeiti ūkį – 2 melžiamas ožkas su ožiukais, 5 avis su ėriukais, pulką vištų ir žąsų, 6 šunis ir 4 kates.

6 val. mokytojas sėda ant motorolerio ar dviračio ir mina 7 km ligi Grūšlaukės. Jei kelią uždrebia sniegu, tenka bristi pėsčiomis. Iš ten persėda į autobusą ir važiuoja į Darbėnus. Tų eilėraščių, kuriuos surinko ir pagal temas susistemino jo mokiniai, J.Maksvytis jau suskaičiuotų per 300. Mokytojas sakė pagalvojąs ir apie poezijos rinktinę, tačiau tam reikia lėšų ir rėmėjų, o lipti kitiems ant galvų jis nemokąs.

J.Maksvytis, mokytojo duoną valgantis jau 36 metus, vis mena tikrąsias savo gyvenimo mokytojas: 11 vaikų pagimdžiusią, bet tik 6 iš jų užauginusią savo motiną Petronėlę Beniušytę – Maksvytienę, iš kurios paveldėjo polinkį kurti, ir poetinei kūrybai jį paskatinusią Grūšlaukės septynmetės mokyklos mokytoją Jadvygą Bajorienę.

Mokytojas iš vaikystės atkelia ir prisiminimus apie savo pirmąją mokytoją Peldžių pradinėje mokykloje A.Cirptautienę: „Ji išugdė meilę knygoms. Mums parūpindavo kilnojamąją bibliotekėlę: o mes iš tos stebuklingos dėžės galėdavome prisirinkti gražiausių pasakų. Iš Salantų ji parvežė ir pirmąją mano knygą – tai buvo Kazio Sajos „Klumpės“.

• Rašyti komentarą (8)