|
|
|
Taikos kario jubiliejus
Kad salantiškis Liudas Vasiliauskas švenčia 95-ąjį savo gimtadienį, nežinodamas nė neįtartum - senolis tiksliai atsimena tolimos praeities datas ir įvykius, atmintinai žino visų penkių vaikų, penkių anūkų ir septynių proanūkių gimimo datas bei telefonų numerius. Žvelgia į pasaulį gyvai ir šviesiai. Patikėti solidžiu amžiumi sutrukdo ir jo vis įterpiamas „Aš dar nesenas“.
Tikrųjų širdies lobių atverti žmogus neskubėjo. Iš lėto papasakojo, kad iki 1935 metų gyveno Tuzuose, kur ir gimė. Ten ūkininkavo tėvų 15 ha ūkyje. Paskui - būtinoji tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Grįžęs išmoko staliaus amato ir tai viename, tai kitame kaime darė ūkininkams baldus. Neaplenkė ir Palangos. 1940-ųjų birželį susituokė su žvainiške Emilija Berniute. Po metų visam laikui įsikūrė Salantuose. Pasibaigus karui, dar kažkiek duonai pelnė staliaudamas, o paskui įsidarbino vyr. meistru mechanikos ir traktorių stotyje. Nuo 1953 metų iki pat pensijos dirbo Paruošų sandėlio vedėju. Su Emilija užaugino tris sūnus - Aloyzą, Liudą bei Stasį - ir dvi dukras - Reginą ir Viliją. Temą gilesniam pasakojimui pamėtėjo ant stalo priešais pašnekovą padėta didelio formato nuotrauka, kurioje L.Vasiliauskas įsiamžinęs su puskarininkio uniforma. Gi ne šiaip sau pasidėjo. Iš pradžių - 1935-aisiais – mokomoji kuopa Klaipėdoje, puskarininkių mokykloje. Vėliau tarnavo Plungėje, Vilniuje. O pavergti tvirtą, kariškai pasirengusį vyrą bandė ir vieni, ir kiti, persekiodami bei siekdami užverbuoti į savo kariuomenes. Tačiau jis pats manė, kad buvo gaudomas, nes įstojo į šaulių organizaciją. Maždaug 20 šaulių būriui, kuriam L.Vasiliauskas priklausė, vadovavęs mokytojas Feliksas Bražiūnas. Nežinia, kiek tykojusi ir tremtis. Už tai, kad Emilijos brolis dalyvavo pasipriešinimo veikloje, Krasnojarsko krašte atsidūrė visa žmonos šeima. Motina Morta Bernienė liko ten gulėti amžino poilsio. Emilijos tėvas, brolis ir sesuo sugrįžo. L.Vasiliauskas su savo žmonos broliu slapstėsi bunkeriuose, kuriuos patys Žvainiuose ir išsikasė. Prisiminimai, kalbant apie juos, išsiskleidė pavojų ir nuotykių kupinu pasakojimu. Pirmasis bunkeris buvo apsėtas rugiais. Antrasis – apkrautas šienu. Norint į jį patekti, reikėjo lįsti pro daržinės apačią – taip gudriai pasidarė. Trečiąjį išsikasė prie pat šulinio. Žmona valgį nuleisdavo šuliniu, kuriame susikonstravo, kaip pasiimti. Ketvirtą bunkerį išsirausė virtuvėje, tiesiog po kūrenama krosnimi. O penktasis atsirado tvarte, po žviegiančiais paršeliais. Ši slaptavietė vos nebuvo demaskuota. „Stribai spėjo pamatyti, kad įsmukom į tvartą, iššniukštinėjo jį visą, bet nešovė jiems į galvą stumtelėti paršelių geldos. Po ja mudu tūnojome“, - kalbėjo L.Vasiliauskas, patenkintas, nelyginant šiandien būtų pavykę pasprukti. Pakiliai ir kuo šviesiausia gaida žmogus dar papasakojo, kaip, būdami šauliai, švęsdavo Lietuvos Nepriklausomybę. Vasario 16-ąją rinkdavosi į Pavasarininkų ramovę, prie Salantų bažnyčios. Plazdėjusi vėjyje trispalvė. Salantiškis prisiminė prakalbas, kas kokią dainą užvesdavęs, būtinai skambėdavo himnas, muzika, visi šokdavo. Šventės buvusios dvasingos ir smagios. Prasitarė, kad ir jo žmona jų programoje dalyvaudavo. Septyneriais metais jaunesnė Emilija jaunystėje mokėjusi įvairiausių akrobatikos numerių. Puse lūpų prasitarė, kad už tai ji ir patikusi. Savo vienintelį ir tik pratybose naudotą šautuvą vestuvių dieną L.Vasiliauskas atidavė Salantų klebonijai. Uniformą, kad būtų saugiau, sudegino. Tada galvojęs, kad lietuvybei saugoti šautuvo neprireiks. „Netikėjome, kad Lietuvą užpuls“, - sakė žmogus. Dar ir šiandien jis apgailestauja, kad atėjusiai sovietų armijai pavyko užverbuoti daug lietuvių. Mano, kad tai, ypač jaunimui, atsiliepia iki šiol. L.Vasiliauskas nepasidavė ir vėlesnėms ideologinėms atakoms. Į komunistų partiją nestojo, nors primygtinai buvo verčiamas, kadangi užėmė vadovaujančias pareigas. „Atsakydavau: nepilnametis esu“, - juokavo pensininkas. Maža to, per savo darbo biografiją yra gavęs net 10, anot paties, „štukų“ visokiausių apdovanojimų, paženklintų leninais, pjautuvais ir kūjais. Išsaugojo 2 medalius. Teisintis dėl jų L.Vasiliauskui būtinybės nėra. „Dirbau be klaidų. Negavau nė vieno įspėjimo. Laikiausi neutraliai, - sakė ir pridūrė. - O širdy – Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme.“ Šalia sėdinti žmona tyliai sekė pokalbį ir, pagavusi žodžius, himną pratęsė giedodama. Nieko nuostabaus: prasitarė šimtą lietuviškų dainų mokanti. Poryt, kovo 12-ąją, E. ir L.Vasiliauskų namuose – šventė. Pasak šeimininko, atvažiuos iš Utenos dukterys, gal anūkė iš Vilniaus, susirinks Salantuose gyvenantys sūnūs: „dar nesenas“ salantiškis pasveikinamas kasmet.
|
|
