Vilties piligrimai susibūrė reikšmingiems darbams

Tai, kad ir vėžiu sergantis žmogus, išvien su kitais bendraminčiais, gali kalnus nuversti, įrodo Kretingoje susibūrusi onkologinių ligonių bendruomenė „Vilties piligrimai“. Vilties piligrimų darbai, kurių vienas reikšmingiausių - Šv.Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje statyba, jau išgarsėjo ne tik tarp ligonių, bet ir tarp aukštų šalies pareigūnų bei tarptautinių organizacijų.

Prieš dešimt metų vėžį įveikusios Aldona Kerpytė (kairėje) ir Irena Embrektienė yra tikrosios vilties piligrimės, savo patirtimi ir išgyvenimais besidalijančios su tais, kuriems vėžys reiškia mirties nuosprendį.

Apie bendruomenės veiklą ir savanorišką tarnystę „Pajūrio naujienoms“ papasakojo dvi savanorės - palangiškė Irena Embrektienė ir centro direktorė bei onkologinių ligonių bendruomenės „Vilties piligrimai“ vadovė Aldona Kerpytė.

Projektą pristatė ir Prezidentui

A.Kerpytė sakė, jog rytoj kartu su Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonu Benediktu Jurčiu yra pakviesti dalyvauti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto bei Britanijos labdaros fondo „The Tiltas Trust“ surengtoje tarptautinėje konferencijoje. Į konferenciją atvyks su kretingiškėmis bendrystę užmezgusios labdaros organizacijos „Macmillan Caser Support“ bei „Marie Curie Canser Care“ bendruomenės atstovai.

„Britų kolegoms ir visuomenei norime parodyti, kad ir mes jau turime patirties. Esame labai stipri bendruomenė, išplaukusi į plačiuosius vandenis. Mūsų centras, išskirtinai iš kitų Lietuvos onkologinių ligonių bendruomenių, bendrauja su broliais pranciškonais ir laikosi dvasinės pagalbos suteikimo krypties“, - kalbėjo A.Kerpytė. Tačiau realizuoti onkologinio centro idėją vis dar trukdo biurokratinės kliūtys: projektas jau yra parengtas, tačiau reikalinga pravesti komunikacijas, nutiesti kelią.

Lėšų centro statybai būtų galima tikėtis iš ES fondų. Bet, A.Kerpytės žodžiais, rengiant projektus, nežinoma, kaip įvardinti jų organizaciją. „Mes nesame nei medicinos, nei socialinė įmonė, o - dvasinės pagalbos centras. Ir nėra eilutės, pagal kurią galėtume pasiekti europinius pinigus“, - apie užkirsto finansavimo galimybes kalbėjo vadovė.

Savanorystės mokosi iš britų

Tačiau bendruomenė jau turi savo organizacinį branduolį. Dvylika savanorių tarnauja vienas kitam ir organizacijai be jokio atlygio. Savanorių darbo grupę sudaro: psichologas, socialinis darbuotojas, kompiuterijos specialistas, atstovas ryšiams su užsieniu.

„Yra žmonių, kurie patys nė neserga, tačiau labai prijaučia mūsų veiklai. Jie aukoja savo laiką dėl bendruomenės reikalų, patys apmoka savo keliones. Į geradarių gretas įsijungia ir organizacijos“, - kalbėjo I.Embrektienė.

Viena tokių - Klaipėdos krikščioniškas tarptautinis universitetas. Jo dėstytojai labdaringai moko savanores anglų kalbos, kad jos galėtų vykti tobulintis pas partnerius į Angliją.

„Populiariausias Didžiojoje Britanijoje onkologijos centras „Macmillan“ yra sukaupęs šimtametę pagalbos vėžiu sergantiems patirtį. Jie vykdo trejopą veiklą: rūpinasi ligonių gydymu, teikia dvasinę pagalbą ligoniui ir pagalbą mirštančiajam. Lyginant su jais, mes esame vidurinioji grandis, - kalbėjo A.Kerpytė. – Mes dar visiškai nemokame leisti vėžiu sergančiam žmogui oriai numirti. Ten yra atskiri kambariai su erdviais langais, už kurių žydi gėlės, čiulba paukščiai. Kambaryje groja ligonio mėgstama muzika, yra sąlygos greta įsikurti ir ligonio artimiesiems. Centre įteigiama, kad mirštantysis - dar gyvenantis žmogus“.

Turi savo būstinę

„Net jeigu ir nebūtų to centro, iš esmės niekas nepasikeistų. Centras tik leistų siekti bendravimo kokybės: atsirastų konkreti vieta maldai, susitikimams su ligoniais bei jų artimaisiais. Mūsų pagrindinis tikslas yra skatinti, kad vėžiu sergantys žmonės neužsisklęstų, neliktų vieni su savo liga. Visi mūsų bendruomenės žmonės yra perėję tą pragarą ir per jį atradę naują gyvenimą. Žiauru sakyti, bet ne vienas mūsiškių prisipažįsta per ligą išgyvenęs laimingiausią savo gyvenimo periodą. Nė vienas neturime iliuzijų, kad nemirsime. Bet tiek, kiek duota gyventi čia, reikia džiaugsmingai išgyventi, o ne numirti prieš laiką. Su Dievo ir bendruomenės pagalba liga mums nebėra svarbiausias dalykas. Brolis Benediktas mėgsta akcentuoti, kad vėžys bijo viešumos: kai apie jį pradedi garsiai kalbėti, jis traukiasi“, - bendruomeniškumo svarbą apibūdino I.Embrektienė.

Tradiciškai sergantieji onkologinėmis ligomis susitinka sykį per mėnesį. Dar neseniai jie glausdavosi pas seseris pranciškones. Tačiau vienuolių kambarys nebetalpino vienu metu pabendrauti susirenkančių ligi 40 – 50 ligonių. Broliai pranciškonai juos priglobė po vienuolyno stogu. Vilties piligrimams neseniai jie paskyrė ir patalpą būstinei.

Onkologinių ligonių bendruomenės dvasiniais globėjais tapo broliai Benediktas ir Evaldas. Jiedu yra ir pagrindiniai centro statybos bei kitų projektų iniciatoriai.

Šią gegužę, brolio Benedikto sumanymu, jau antrąkart bus surengtas „Vilties bėgimas“, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į onkologinių ligų plitimą ir centro būtinumą. Surinktos lėšos skiriamos centro statybai.

• Rašyti komentarą (2)