Pieštuko ir šešėlių bendrystė

Marijono Daujoto vidurinės mokyklos dvyliktokė Skaistė Puidokaitė mėgsta žaisti su šešėliais. Tik ne ant sienos, o popieriaus lape: pasiima paprastą pieštuką ir pradeda žaidimą, kurį kada nors norėtų paversti gyvenimo būdu ir profesija.

Skaistė Puidokaitė mėgsta paprastą pilką pieštuką – juo ji sukuria išraiškingus piešinius, į kuriuos įpina keletą spalvų.

„Iki aštuntos klasės nepiešiau. Tačiau staiga įvyko lyg koks lūžis ir pradėjau piešti. Nesimokiau meno mokykloje, mokiausi ir tobulėjau pati. Kartais pasižiūriu savo pirmuosius piešinius – jie atrodo tokie vaikiški, sukelia šypseną. Dabartiniai piešiniai – geresni, tobulesni. Juose yra atsiradę būdingų štrichų – labai mėgstu šešėliuoti, piešti pilku pieštuku ir netikėtai toje pilkumoje įpinti šiek tiek spalvų. Paprastu pieštuku patogiausia nupiešti išraiškingus šešėlius“, - pasakojo aštuoniolikmetė.

Merginai labiausiai patinka piešti portretus, gėles. Būna, kad konkrečių temų paprašo mokytojai: ne vienas S.Puidokaitės piešinys yra papuošęs mokyklos biblioteką ar vestibiulį. Piešiniai keliauja ir po rajonines parodas – mergina saugo septynis diplomus už sėkmingus pasirodymus.

„Sugalvoti, ką piešti, man nėra kančia. Dažniausiai piešiu „iš galvos“. Tik portretams reikia nuotraukos. Jei piešiu pastatus ar jų fragmentus, taip pat reikalingas „gyvas“ pavyzdys. Tačiau geriausias pagalbininkas yra fantazija“, - sakė S.Puidokaitė.

Pasak jos, tiksliausia tema yra portretai – nuo žmogaus bruožų nepabėgsi. Šis žanras yra sulaukęs ir ne vieno gerbėjo: merginos draugės paprašo asmeninių portretų, be to, šie yra ir puiki gimtadienio dovana.

„Atiduoti pavykusį piešinį yra kartu ir sunku, ir malonu – gera žinoti, kad į kažkieno namus iškeliauja pavykęs darbas. O ir pats piešimo procesas yra tikras malonumas, pomėgis. Jei bloga nuotaika, užtenka paimti pieštuką ir pradėti lape vedžioti linijas, kurios susipina į paveikslą. Įkvėpimas mane visuomet aplanko vakare. Visuomet stengiuosi pradėtą darbą pabaigti tą pačią dieną – kai nuotaika dar neišsisklaidžiusi“, - kalbėjo S.Puidokaitė.

O nuotaikos, anot merginos, nuo piešinio ir pieštuko nenuslėpsi. Savo piešinius S.Puidokaitė vadina audringais.

„Neseniai į mokyklą atsinešiau keletą savo piešinių, kuriuos pamatė viena mokytoja. Juos išvydusi, ji pasakė, kad juose lyg siaučia audra. Iš tiesų, esu nuotaikinga, gal kiek pašėlusi asmenybė, todėl šita nuotaika, jausmai atsispindi ir mano darbuose. Seniau visa tai tilpdavo mažuose piešimo sąsiuvinio lapuose, o dabar norisi vis didesnių formatų“, - sakė S.Puidokaitė.

S.Puidokaitė tiki, kad dailė gali būti ne tik malonumas, hobis, bet ir gyvenimo būdas.

„Daugelis žmonių sako, kad iš meno nepragyvensi. Tačiau aš tikiu, kad piešimas gali būti profesija, kurią įgijus, galima gyventi, kaip ir dirbant bet kokį kitą įprastą darbą. Mano klasės draugai, kalbėdami, kas kuo taps, kai pabaigs mokyklą, visuomet mane vadina dailininke ir kalba, jog aš vieną dieną pardavinėsiu savo paveikslus. Norėčiau, kad tai taptų tiesa. Tačiau jei gyvenimo ir nepavyks susieti su daile, piešimas vis viena bus mano malonumas ir laisvalaikis“, - kalbėjo S.Puidokaitė.

• Rašyti komentarą (3)