Žvejyba – nepagydoma tautodailininkės „liga“

„Sergu darbu ir žvejyba. Ta mano liga – nepagydoma“, - juokavo tautodailininkė keramikė Virginija Barzdžiuvienė iš Raguviškių. Žiemą 57-erių moteris nenustygsta vietoje, kada jos sūnūs išsiruoš į marias ar į Liepoją gaudyti stintų, ant Palangos tilto - plekšnių, o į kompaniją prigriebs ir ją.

Ir meškeres, ir žūklės reikmenis Virginija Barzdžiuvienė jau kelis dešimtmečius susiruošia pati, - sūnų pagalbos jai neprireikia.

Virginija sakė, jog šia „liga“ ji susargdino ir savo vaikus. Keturis iš penkių savo vaikų - 33-jų Giedrių, 31-erių Karolį, 23-jų Mantą ir dukterį Rasą bei būrį anūkų - ji pati išmokė žvejoti. Žvejybos nemėgsta tik jaunėlis muzikantas Jonas.

„Jaunystėje pirmąsyk meškerę man įdavė vyras. Paskui jau aš vaikus tampiau po upes, ežerus ir marias. Išmokiau juos ir žvejoti, ir mašiną vairuoti“. Prieš kelerius metus į marias ji buvo išsitempusi ir savo motiną, dabar jau 82-jų sulaukusią Jadvygą.

Dabar V.Barzdžiuvienė - savo sūnų kompanionė. „Apsisuko ratas: dabar pati nebeprišnekinu savo vaikių, kad eitų ant ledo. Tačiau pasisekė: prieš dvi savaites vykome į marias. Tempiausi ir anūką Paulių, - pasakojo užkietėjusi žvejė. – Nors pati nepagavau nė vienos stintos, bet vaikas pirmąkart patyrė tikrą žūklės nuotykį“.

Nuotykis buvo toks. Vyrai, tarp jų – ir anūkas Paulius, stovėjo ant ledo, kai gretimais plaukė laivas ir laužė ledą. Stintos pradėjo kibti. Iš laivo jiems šaukė, kad pasišalintų. Bet kas klausys. Kai ledas pradėjo kilnotis ir lūžinėti, žvejai, kaip kokie tarakonai, palikę meškeres, išsibėgiojo į krantą. Pauliui tai buvęs rimtas žvejybos krikštas.

Kokių tik žvejybos nuotykių, tikino Virginija, ji nėra patyrusi: teko su visa mašina į vandenį įklimpti ir skęsti.

Meškeres žvejybai V.Barzdžiuvienė pasiruošia pati. Dabar ir tų kabliukų pirkti – kokių tik nori, su visokiais “bryliukais“ esą. Anksčiau - pats lituoji, raišioji. „Seniau kokį pagalį pasiimi, ir , matytumėt, kokį meškerkotį pasidarydavai. Juk krautuvėj nieko nusipirkti negalėjai“, - kalbėjo moteris, tvirtindama, jog dabar jai ir sūnums dėl dovanų nereikią sukti galvos: pati geriausia dovana - žūklės reikmenų dovanų čekis.

Anot Virginijos, dabar ir žuvys „išmandrėjo“: kad sugautum stintą, reikia raudžių, kalmarų. O anksčiau tą pačią stintą sugavęs supjaustai į gabalus ir kabini kaip jauką kitoms.

Vasarą žvejybą moteriai pakeičia miškas: jo uogos ir grybai. „Juk taip gražu miške, ir kiek visokių gėrybių: mėlynių, aviečių, riešutų. Prirenku vaikams kibirais. Reikia tik laiku pasiimti tas Dievo dovanas. Ir taip visko nebespėju: žiūrėk tik - brinkt, ir čiobreliai jau nužydėję“, - įtaigiai kalbėjo pašnekovė.

Sykį miške jai tekę bėgti nuo užpuoliko: „Pavyko išnešti kudašių. Buvau stipri: tarybiniais laikais buvau bėgikė. Besimokant Klaipėdos pedagoginėje mokykloje teko bėgioti Lietuvos rinktinėje“, - prisiminė V.Barzdžiuvienė.

Savo mintis ir godas moteris patiki ir eilėraščių sąsiuviniui. Juos rašo tik tada, kai jaučiasi gerai arba blogai. Savo širdies eilių nerodo niekam. “Pagyventumėt jūs čia, ant kalno, ir pamatytumėt, kokie gražūs rytmečiai, kaip palei akmenis sruvena Minijos vandenys, suprastumėt, kad nerašyti negali“, - santūriai apie vieną iš savo pomėgių prasitarė Virginija.

• Rašyti komentarą (2)