|
|
|
Kalnai šaukia ir kretingiškius
Snieguotos viršūnės, stačios ir kvapą gniaužiančios slidininkų trasos bei jaukios kalnų trobelės – visa tai atrodo tolima egzotika. Tačiau jau septintus metus į kalnus slidinėti vykstantis kretingiškis Alvydas Šaltmeris sako: kalnuose pilna lietuvių, tarp jų - ir ne vienas kretingiškis. „Einam vieną dieną gatve ir matom: vaikinukai nuo savo automobilio kasa sniegą. Kažkam garsiai išsprūdo – galėtų ir mums nukasti. Išgirdom linksmą atsakymą: „O kiek mokėsit?“ Klausimas nuskambėjo, žinoma, lietuviškai. Kad ir kaip egzotiškai atrodo kelionė į kalnus, tai – ne retenybė ir pramoga, prieinama daugeliui. Ekonomiškai tvarkant reikalus, dešimties dienų kelionė į kalnus gali kainuoti pusantro tūkstančio litų“, - kalbėjo banko „DnB NORD“ Kretingos skyriaus valdytojas A.Šaltmeris. Jis su draugų kompanija į kalnus leidžiasi septintus metus. Kaip ir daugelis slidinėjimo gerbėjų, pažintį su kalnais jis pradėjo Slovakijoje – slidinėjimo kurorte Liptovsky Mikulas. Po to - Čekija. Ten, pasak slidininkų, aukštesnis aptarnavimo lygis, tačiau kalnai – ne tokie smagūs, kaip Slovakijoje, kur ir kainos mažesnės. Kai Slovakijos ir Čekijos trasos nebetenkino, A.Šaltmeris su draugais nusprendė vykti į Austrijos Alpes. „Austrijos kalnai traukia tuo, kad ten trasos tvarkomos dažniau negu Slovakijoje ar Čekijoje. Austrijoje visuomet mažesnės eilės prie keltuvų, o aptarnavimas – tikrai aukšto lygio. Tačiau smagu būdavo vykti ir į Žemuosius Tatrus Slovakijoje bei Čekijoje. Kalnai visur skirtingi ir kasmet norisi pamatyti vis kitą kalnų kurortą, kitą aplinką“, - sakė A.Šaltmeris. Dėl šios priežasties jis šiais metais paslidinėti išvyko į Italijos Alpes. Dešimties žmonių kompanija į Livigno kalnų kurortą išvažiavo dviem automobiliais. Po pusantros paros kelionės jų laukė dviejų kilometrų aukštyje esantis miestelis ir trijų kilometrų aukštyje besirangančios slidinėjimo trasos. „Visuomet keliaujame automobiliu. Visų pirma, tai – labai patogu. Kur nori sustoji, pasižvalgai. Be to, šitaip – ir pigiau. Automobiliui kelionei pirmyn ir atgal prireikė degalų už 1 tūkst. Lt. Nakvynė viešbutyje kainuoja apie 50 litų – pigiau negu Palangoje. Kelionė į Italiją trunka apie pusantros paros. Mašina keliauti - gerai, nes pravažiuodami pamatėme ne vieną šalį – Čekiją, Austriją, Slovakiją, dar kartą kliudėme Austriją, tada - Šveicariją. Iš jos penkių kilometrų ilgio tuneliu atsidūrėme Italijoje. Įveikėme apie 2 tūkst. kilometrų“, - pasakojo A.Šaltmeris. Pasak jo, kurortas, vos jį išvydus, užbūrė: aplink – vien kalnai ir dangus. Tiesa, jis kelias dienas buvo apsiniaukęs, nepagailėjo ir sniego. Kalnai nudžiugino ir materialiais dalykais: Livigno kurortas įsikūręs bemuitėje zonoje, kurioje litras dyzelinio kuro kainuoja apie 60 eurocentų, alkoholis – taip pat pigesnis. Tačiau maistas ten – pakankamai brangus. „Maistą stengiamės vežtis savo – taip pigiau. Vežamės tokį, kokį mėgstame, valgome kasdien. Tinka viskas – ir makaronai, ir košės, ir konservai. Kadangi viešbutyje apartamentai keturiems žmonėms turėjo erdvią virtuvę su visais patogumais, nekilo jokių problemų ruošiant maistą“, - kalbėjo A.Šaltmeris. Apartamentai, kuriuose gali gyventi 4 žmonės, šešioms paroms kainavo 540 eurų: viena naktis vienam žmogui - apie 80 litų.
„Papildomų išlaidų, jei neturi nuosavų slidžių, reikia nuomai. Slidės šešioms dienoms kainuoja 60-70 litų. 140 eurų reikia keltuvo bilietui, kuris galioja visas šešias dienas. Taigi sudėjus visas išlaidas, dešimties dienų atostogos kalnuose, įskaitant ir kelionę, vienam žmogui kainuoja 1 tūkst. 500 litų. Į kainą neįskaičiuoju slidinėjimo kostiumo. Jį galima nusipirkti ir už 400 litų, o jei gali sau leisti – ir už kelis tūkstančius. Labai kokybiškus kostiumus siuva lietuviai. Svarbiausia, kad kostiumas būtų neperšlampamas ir neperpučiamas vėjo – tada kalnuose gali praleisti nors ir visą dieną. Moterys, žinoma, renkasi ryškesnius kostiumus. Prie jo kiekvienam slidininkui reikia akinių, pirštinių, batų. Juos geriau turėti savo – investavai ir turi. Tarp tų, kurie turi daugiau pinigų, vyrauja ir kostiumų mados – su tuo pačiu kostiumu tokie žmonės kelerius metus iš eilės neslidinėja“, - sakė A.Šaltmeris.
Kretingiškis tiems, kurie nė karto nėra slidinėję, patartų pradėti nuo Latvijos trasų – jos nesudėtingos ir tinka, norint pajausti slides. Bėgant laikui, atsiranda poreikis sudėtingesnėms trasoms, aukštesniems kalnams.
A.Šaltmeris iki pat šiol prisimena, kaip pirmą kartą atvykus į kalnus, draugai jį paliko ant trasos, o patys nučiuožė. Kretingiškiui prireikė pusantros valandos, kol jis įveikė tą trasą. Tik nusileidus nuo kalno paaiškėjo, kad tai – itin sudėtinga trasa, skirta patyrusiems, bet tik ne pradedantiesiems.
„Užtat po to nė viena trasa nebeatrodė baisi“, - juokavo A.Šaltmeris.
Pasak kretingiškio, kartą pajautus kalnus, šį jausmą patirti norisi dar.
„Poilsis kalnuose skiriasi nuo atostogų šiltoje šalyje. Tai – ne gulėti paplūdimyje. Aktyvus poilsis gali būti daug naudingesnis už tingų pagulėjimą. Pakanka vieną kartą nusileisti nuo kalno, ir iš galvos išgaruoja visi rūpesčiai. Kalnai išvalo ir kūną, ir sielą“, – įsitikinęs A.Šaltmeris.
Teigiamą kalnų poveikį vertina ne vienas lietuvis.
„Tik pasakyk žodį lietuviškai, žiūrėk, jau žmonės mojuoja, sveikinasi – savi“, - sakė A.Šaltmeris.
|
|
