Vienuolika vaikų ir visi - laukiami

Karteniškis Kazimieras Dobrovolskis savo aštuoniasdešimtmetį atšventė apsuptas gausaus būrio artimųjų. Šis žmogus su žmona Aniceta užaugino 11 vaikų, sulaukė 30 anūkų ir 16 proanūkių.

Aniceta ir Kazimieras Dobrovolskiai, užauginę vienuolika vaikų, jaučiasi laimingi ir apsupti jų dėmesio.

Mylėjo ne tik savus vaikus

K.Dobrovolskis sakė esantis laimingas, užauginęs gerus vaikus ir turintis rūpestingą bei darbščią žmoną.

Kazimieras – salantiškis, o Aniceta – kilusi iš Žadeikių kaimo. Pirmą kartą jie ten ir susitiko - Kazimieras buvo atvykęs pas brolį, o Aniceta ėjo karvių melžti. Tačiau to trumpo susitikimo pakako, kad Kazimieras ją įsimylėtų.

Aniceta baigė dvidešimtuosius, kai penkeriais metais vyresnis Kazimieras po metų draugystės jai pasiūlė savo ranką ir širdį. Abu jie buvo iš gausių šeimų, todėl turto tėvai duoti negalėjo. Tad pradėjo savo gyvenimą, gavę tik lovą ir stalą.

Pirmasis į pasaulį atėjo sūnus. Kaip tuomet ir buvo įprasta, pirmagimį pavadino tėvo vardu – Kazimieru.

Vėliau Aniceta pagimdė dar 10 vaikų: iš viso šeimoje buvo 8 dukros ir trys sūnūs. Paskutinį vaiką moteris gimdė gan vėlai – būdama 49 metų. Gydytojai net baiminosi dėl kūdikio sveikatos, bet viskas baigėsi laimingai – sūnus gimė sveikas.

Visi vaikai augo be didelio vargo, tik paskutinės dvi atžalos neleidusios naktimis miegoti.

Dobrovolskiai priglaudė ir du giminaičius, žuvus jų motinai. Pagailo jiems, jog vaikus - brolį su seserimi - ketino išskirti. Dobrovolskių vaikai neprieštaravo, jog teks tėvų meile dalintis su mažaisiais giminaičiais, ir visi draugiškai sutarė.

Prižiūrėjo vieni kitus

Auginti savus vaikus negali būti sunku. Tokia yra A.Dobrovolskienės nuomonė, nors tuo metu nebuvo nei sauskelnių, nei skalbimo mašinos. O vaikams paaugus būdavo sunku nupirkti ir dvi vienodas poras batų. Jiems su vyru dirbant, dažnai vyresniems vaikams tekdavo prižiūrėti jaunesnius. Aniceta dirbo fermoje karvių melžėja, todėl nuo pat ankstaus ryto skubėdavo į darbą.

Kartais vaikai, nesiklausę tėvų, sprukdavo iš namų. Juos tarsi magnetas traukė Minija. Ištisas valandas jie praleisdavo prie upės. Moteris nebematydama vaikų baimindavosi, kad neatsitiktų nelaimė, ir kartais juos už tokią meilę paupiui motiniškai „paauklėdavo“.

Pašnekovė sakė: nors namuose ir daug žmonių susėsdavo prie stalo, tačiau niekada nebuvo, kad neturėtų ką valgyti: laikė karvę, augino kiaules, daržoves. Gausi šeimyna nebuvo išranki maistui – ką motina išvirdavusi, tą visi ir valgydavo.

K.Dobrovolskis teigia, jog niekada savo vaikų neskirstė į mergaites ar berniukus – visi jie buvo vienodai laukiami.

- Man gyvenime neteko raudonuoti dėl savo vaikų,- išdidžiai sakė karteniškis. Kokia didelė giminė, akivaizdžiai pamatė, kai vaikai ant didžiulio popieriaus lapo vos sutalpino jų giminės genealoginį medį. Pašnekovė sakė, kad gerai žino visų gausaus būrio anūkų ir proanūkių vardus. Tačiau pačios linksmybės prasideda, kai į jų namus per šventes susirenka visas - 75 žmonių - artimųjų būrys, visada laukiamas didžiuliame tėvų name.

Moteris džiaugėsi, jog vyrui susirgus jai nereikia sukti galvos, kaip nugabenti jį į ligoninę ar nupirkti vaistų – tuo pasirūpina vaikai.

Trečią dešimtmetį su Dobrovolskiais bendraujanti karteniškė Irena Igarienė sakė negalinti atsistebėti šia šeima, o ypač tylia ir ramia Aniceta, kuri laiko tris namų kampus. O Kazimieras esąs jautrus, dėmesingas ir negyvenąs vien savo kiemo rūpesčiais - būdamas šaulys jis pagelbėjo Kartenoje atstatant paminklą žuvusiems partizanams.

• Rašyti komentarą (1)