Netekties tuštumą užpildė dukra

Grūšlaukiškė Ramunė Petrauskaitė savo įmotę Bronę Petrauskienę vadina pačiais gražiausiais vardais – mamyte, mamytėle. Gerų ir šiltų žodžių Ramunė negaili ir savo mylimam tėvui, jau anapilin iškeliavusiam Kazimierui Petrauskui, kurio joms labai trūksta.

Ramunė Petrauskaitė dėkoja likimui, kad turi tokią gerą, rūpestingą ir ją suprantančią motiną.

Kelionė į vaikų namus

B.Petrauskienė nė nepajuto, kaip dirbant Grūšlaukės mokykloje prabėgo 46 metai. Čia, Grūšlaukėje, ji 1953 metais ištekėjo ir už savo vyro Kazimiero. O po kiek laiko į pasaulį atėjo ir sūnus Rimvydas.

Užaugęs Rimvydas pasirinko agronomo specialybę. Baigęs mokslus dirbo agronomu gretimame kolūkyje.

Tačiau nelaimė pasibeldė į Petrauskų namų duris – žuvo sūnus. Jam buvo 21 metai. Prisiminimai apie sūnaus netektį iki šiolei drasko moters širdį.

Sūnaus netektis B.ir K.Petrauskus taip prislėgė, jog jie nusprendė pasiimti vaiką iš vaikų namų.

- Aš labai norėjau mergaitės, ir vyras tam neprieštaravo, - prisiminusi tuos laikus sakė pašnekovė.

Nors žadėjo sau dukrelės ieškoti Vilniuje, bet, paskaičiusi laikraštyje apie Jurbarko rajone esančius Viešvilės vaikų namus, nuvyko tenai. Buvo apsisprendusi – ims tik visišką našlaitę.

Kad būtų drąsiau, kartu į vaikų namus vyko ir svainis.

Pašnekovė teigė, jog gerai pamenanti, kaip vaikų namų direktorė pirmąją parodyti įvedė nė penkerių neturinčią Ramunę. Mergaitė, pamačiusi svetimus žmones, sustojo tarpduryje. Tačiau direktorės ištarti žodžiai, jog „atvyko tavo mamytė“ ją nudžiugino. Vėliau mergaitei pasakius, kad atvyko ir jos tėvelis, visų nuostabai ji nužingsniavo tiesiai prie Kazimiero, o ne prie svainio. Kokia nuojauta mergaitę atvedė prie Kazimiero, visiems taip ir liko neaišku. Stengėsi išsaugoti paslaptį

Ramunės gyvenimas pradėjo keistis vos užvėrus vaikų namų duris: ji buvo nuvesta į kirpyklą, perrengta naujais rūbais. Moteris pamena, kaip važiuodami namo, jie užėjo pavalgyti. Išalkusi Ramunė suvalgė ne tik savo pietus, bet mielai sušveitė ir vyro neįveiktą antrą patiekalą.

Pasak B.Petrauskienės, jie niekada nepalikdavo namuose mergaitės vienos. Niekada jos neauklėjo mušimu – užtekdavo barimo. Vėliau ji vesdavosi Ramunę į mokyklą. Pati mokydama pradinukus leisdavo klasėje sėdėti ir savo dukrai.

B.Petrauskienė dar buvo nuvykusi į Viešvilės vaikų namus su dukra, tačiau Ramunė tos išvykos nepamena, nors tada pati mamai rodė, kur prausėsi ir žaidė. O moteriai matyti vaizdai iki šiol stovi akyse – ypač iškeltos vaikų rankelės ir prašymas juos pasiimti.

B.Petrauskienė neskubėjo sakyti Ramunei, kad ji - jų įdukra, manė tai padaryti, kai jai sukaks 20 metų - kam vaikui širdį draskyti?

Tačiau Ramunei mokantis devintoje klasėje, bendraklasiai mesteldavo: nesidžiauk, čia - netikra tavo mama, tavo mama - ne mokytoja.

Pasak pašnekovės, ji prašė mokytojų, kad paprašytų vaikų taip nekalbėti, tačiau nutildyti visus buvo neįmanoma.

Tiesa nebuvo skaudi

Todėl kartą Ramunė be užuolankų paklausė B.Petrauskienės, ar ji esanti jos dukra. Išgirdusi tiesą ji nešaukė ir neišbėgo iš kambario trenkusi durimis - suklupusi ant kelių išbučiavo B.Petrauskienei rankas, vadindama ją mamyte.

Baigusi vidurinę mokyklą Darbėnuose Ramunė įstojo į aukštesniąją medicinos mokyklą Klaipėdoje.

Vėliau jai kilo mintis sužinoti, ar ji neturi dar brolių ir seserų. Jau žinojo, kad iš tėvų buvo atimtos tėvystės teisės, ir kad jų šiam pasaulyje jau nebėra.

„Valstiečių laikraštis“ buvo įsteigęs labdaros fondą „Kaimo vaikai“. B.Petrauskienė duodavo pinigų Ramunei, o ši juos nusiųsdavo labdaros fondui. Taip bendraudama su laikraščiu kartą ji parašė laišką, kad norėtų susirasti brolius ir seseris, nes žinojo, kad jų turi.

Ir tada, anot pašnekovės, pasipylė laiškai. Ji sužinojo, kad turi dar keturias seseris: Oną, Valę, Aldoną, Viliją ir tris brolius – Antaną, Vytautą, Juozą. Deja, Vytauto nebėra tarp gyvųjų.

Besimokydama antrame kurse, Ramunė žiemą, grįžusi namo, griuvo lauke prie šulinio ir susitrenkė galvą. B.Petrauskienė darė viską – dukrą vežė net į Kauno klinikas, mėnesį palikusi vieną vyrą namuose ją ten slaugė, bet pasekmių neišvengė – pablogėjus sveikatai Ramunei teko nutraukti mokslą. Dabar ji gyvena iš invalidumo pensijos.

Džiaugiasi suradusi artimuosius

Dar tada esant Kaune, B.Petrauskienė surado Ramunės sesers Vilijos įmotę ir paprašė, kad ji leistų Vilijai aplankyti Ramunę. Ir koks neapsakomas buvo džiaugsmas, kai jos susitiko. Vėliau Ramunė susipažino ir su kitais savo artimaisiais. Jie buvo atvykę ir į Grūšlaukę. Atvyko ne tuščiomis, o su gražiausiomis rožėmis B.Petrauskienei.

- Aš labai džiaugiuosi, kad mes visi susitikome, tik, deja, trūksta sesers Aldonos - nežinome, kur ji yra, - sakė Ramunė Petrauskaitė, kažkada buvusi Medonaitė. Tačiau ji tikisi, kad laikui bėgant pavyks surasti ir šią seserį.

B.Petrauskienė džiaugiasi, kad dukra surado artimuosius, ir jų tiek daug. Tačiau šių dviejų moterų ramią gyvenimo tėkmę sudrumsčia anonimo laiškai, kuriuose B.Petrauskienė kaltinama sugriovusi Ramunės gyvenimą, dėl jos kaltės ji tapusi neįgalia, esą ji liepusi jai stoti ir į medicinos mokyklą.

Ramunė sako, kad tai netiesa, ir jai labai skaudu, kad šmeižiamas jos brangiausias žmogus, – jos mamytėlė.

• Rašyti komentarą (4)