Sutuoktiniai laukia auksinio jungtuvių pavasario

Septynerius metus Padvarių pensionate gyvenantys sutuoktiniai – 79-erių Adelė ir 77-erių Aleksandras Košiai – laukia sodų žydėjimo: birželio pradžioje ši pora švęs savo auksines vestuves.

Padvarių pensionate gyvenantys sutuoktiniai Adelė ir Aleksandras Košiai šiemet švęs auksinį savo jungtuvių jubiliejų.

„Švęsti važiuosime pas vaikus. Tverų bažnyčioje vėl imsime „šliūbą“. Grįšime ten, kur buvo mudviejų namai. Gyvename dideliu laukimu. Bet bijau „smerties“: kad ji, nesulaukus jubiliejaus, su savo dalge kurio iš mudviejų nepavytų“, - sodriai žemaitiškai kalbėjo Adelė.

Ankstėliau pora gyveno kaime. Savo kiemą, žemės ir ežerą joje turėjo. O gyvenant kaime, abu tvirtino, reikėję daug dirbti. Pastarąjį dešimtmetį abu buvo stipriai pasiligoję. Anot Aleksandro, jis nebepaėjęs kojomis. Gyvenant pensionate, jam buvo atlikta keletas operacijų: pakeisti abiejų kojų sąnariai, įstatytas dirbtinis širdies vožtuvas, operuota prostata.

„Dabar, po tų „remontų“, atrodo, kad galėčiau ir su dalge po pievas prasieiti. O taip jau visai išklišęs bebuvau“, - juokavo A.Košys.

Adelė pasakojo, kad jai kažkada buvo lūžęs nugarkaulis. „Kritau iš aukštai. Pas daktarus nėjau: pati gydžiausi žolėmis. Nė valgyti jau nebegalėjau beišsivirti: puodo nuo „pečiaus“ jau nebenukeldavau“, - savo bėdas prisiminė moteris.

Į Padvarius, arčiau savęs, tėvus parviliojo čia vairuotoju tuomet dirbęs jų sūnus Alvydas ir kirpėja ligi šiol tebedirbanti marti Jūratė.

Pardavę namus, garbaus amžiaus sutuoktiniai pinigus išdaliję vaikams, sau pasilikę tik laidotuvėms. „Mums čia daugiau ir nereikia: šiltai ir sočiai gyvenam. Nei tau malkomis, nei vandeniu rūpintis. Pietūs išvirti. Pas daktarus nuveža. O ko žmogui, pačiam nebegalinčiam paeiti, bereikia“, - gyvenimu pensionate pasidžiaugė A. ir A. Košiai.

Vaikai juodu aplanko kas savaitę. Per šventes patys pas juos išvažiuoja. Savo vaikų, gyvenančių Kretingoje, Plungėje ir Telšiuose, jiedu dar turi penkis: 4 dukteris ir sūnų. A.Košienė sakė pagimdžiusi 7 vaikus: vienas mirė vos 10 dienų, o kitas – 37-erių Rimantas – prieš septynerius metus iš gyvenimo pasitraukė pats.

Būti našta vaikams, kaip jiedu sakė, nenorėję. „Vaikai gyvena mieste, turi savo butus. Kur ten seni tėvai belįs. O ir negerai senam gyventi pas vaikus: anūkams ir žentams neįtiksi. Bus barnių namuose. Reiks karšinti, ir smirdantį puodą išnešti. Toks gyvenimas: savų vaikų puodai kvepėjo, o seno žmogaus kvapas – ne tas“, - samprotavo sutuoktiniai.

Žiemą dienas pensionate Košiai leidžia daug skaitydami: dabar Aleksandras gilinasi į Vytauto Landsbergio knygą „Lūžis“. Ant stalo guli keli tomai „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, istoriniai romanai.

Abu pašnekovai tvirtino, kad muilo operoms esą gaila laiko, - per televiziją jiedu žiūri tik žinias ir publicistikos laidas. Su pensionato kaimynais jiedu mažai tebendraują. „Savo senąsias drauges išmarinau, o nauji žmonės iš svetur suvažiavę“, - tvirtino Adelė. Jai pritarė Aleksandras: „Šnapso negeriu, nerūkau, - koks čia draugas jiems gali būti“.

A.Košys yra ne tik šviesus, bet ir aktyvus tarp pensionato gyventojų. Jis yra išrinktas gyventojų tarybos pirmininku ir, anot pensionato darbuotojų, jo žodis yra svarus ir teisingas, sprendžiant žmonių reikalus.

• Rašyti komentarą (2)