Verbų raštai ateina ir per sapnus

Kretingiškė pensininkė Ona Martinavičienė krizės nebijo: išgyventi jai padeda pačios pinamos verbos. Moteris tvirtino, kad apie gyvenimą, išėjus į pensiją, reikia galvoti, likus iki jos dešimčiai metų.

Kiekviena verbų pynėja randa savo kelią pas augalus. Anot Onos Martinavičienės, “Maža, kad augalas gražiai žydi, jis turi gražiai atrodyti ir sudžiovintas, o jo žiedynas – nebyrėti”.

„Šiandien atnešė 800 Lt pensiją. Mokesčiams – 600 Lt. Tačiau jokia krizė nebaisi“, - patikino iš Prienų kilusi bei prieš 55 metus Kretingoje apsigyvenusi Ona Martinavičienė.

Šitaip ji tvirtino ne todėl, kad per 78 nugyventus metus atlaikė ne vieną sunkmetį bei užsigrūdino: buvo nelengva po karo, studijuojant, ir vėliau, kai, žuvus vyrui, viena augino vaikus.

Būdama maždaug 45 metų „atrado“ verbas. Ilgametis ekonomistės darbas miškų ūkyje su pomėgiu, vėliau išaugusiu į verslą, kurį ji vadina bizniu, nė kiek nesikirto. Priešingai, tikslumas, gebėjimas viską fiksuoti, apskaičiuoti lėmė sėkmę. „Tiksliai suvedu išlaidų ir pajamų balansą, ir, jei verbos man neapsimokėtų, – nedaryčiau“, - kalbėjo verbų pynėja.

Meniškam amatui pravertė ir ypatinga grožio pajauta, kuriai, kaip pati spėja, įtakos galėjo turėti Nemuno, prie kurio ji užaugo, vandenys ir vaizdinga aplinka. Dar „cinko“ turėjusi, mėgsta piešti, sekėsi rankdarbiai. Gėles labai mėgusi motina: buvo bemokslė, tačiau išmanė selekciją.

„Žemaičiai labiau pripažįsta kadagį. Tikros Žemaitijos močiutės renkasi jį nuo seno. Tačiau gyvenimas modernėja, ir dažna močiutė prie kadagio jau prideda spalvotą verbą“, - sakė moteris, pastebėdama, jog reikėjo gero dešimtmečio, kad žemaičiai priprastų prie spalvotų verbų, vadinamų Vilniaus krašto verbomis. Anot jos, šiandien šios verbos, įgydamos naujo savitumo, pasklido po visą Lietuvą.

Raštai ir klaidos – į bylą

Pirmiausiai pynėja pasidaro modelį. Juo tampa labiausiai pasisekusi verba. Tada keičia vietomis, „šokdina“ spalvas, žolę, faktūrą, žiedus, ypač didelį dėmesį rodydama viršūnei. „Raskite dvi vienodas verbas,“ – mėgstąs sakyti jos sūnus Kęstutis.

Parodyti, kaip pina verbą, O.Martinavičienei negaila. Prie sedulos pririšo karšulį, apsiautė jį vainiku lapių uodegomis vadinamomis smilgomis, žemiau aplink glaudėsi katpėdėlės, jas apkabino motiejukai.

Tvarkingai ant stalo dėžutėse sudėtos augalų šluotelės gabiose rankose netruko pavirsti verba – beveik natūraliu pievų ir darželių atspindžiu.

Per dieną nupina kartais dvi, o kartais ir septynias. Jei viską turi pasiruošusi, užtenka dienos ir didžiajai, beveik žmogaus ūgio.

Pina atsisėdusi prie televizoriaus, kai išverda valgyti, nueina pirkinių.

Kai kurios verbos vietos „nepasiduoda“, pavyzdžiui, „pasikvietus“ duriančią zundą. „Rišu ją, klijuoju ir šaukščiuku spausdama, ir odines pirštines apsimaunu. Kiekviena pynėja atrandanti savo būdą. Savąjį stilių pati klysdama atradau: dėliojau, bandžiau, ieškojau. „Oi, kaip tu moki, kad man taip, parodyk“, - yra sakę man. Atsakau: padaryk 100 verbų, šimtoji bus tikrai graži“, - paaiškino iki šiol ekonomiste vadinama pensininkė.

Iš pradžių pynė parodoms, dovanoms ir tik per Gavėnią. Dabar pradeda gruodį, paskirdama pinti maždaug 100 dienų.

Iš tikrųjų verba kuriama ištisus metus. Pavasarį Ona sėja gėles, jas prižiūri, vasarą pradeda rinkti žiedus. Šis procesas vyksta iki vėlyvo rudens. Ir sėklų prisirenka pati. Dar augalus kruopščiai surūšiuoja pagal dydį, pasirūpina, kad jie išsilaikytų.

Kartais gražus verbos raštas ateina naktį. Modelį susapnuoja, ir jo spalvotas eskizas atsiduria specialiai užvestoje verbų byloje. Ten pat užfiksuoja sudėtingesnius momentus, klaidas. Mo< Savo verbose pynėja suskaičiavo 25 rūšių augalus, kuriuos paruošti – savitas menas, alchemija. „Skirtingu laiku auga, skirtingu laiku renkami. Kad spalva atsigautų, šviestų, vienus užtenka palaikyti saulėje, o kitus dažau. Dažniausiai – vilnai dažyti naudojamais dažais, - pasakojo moteris, tačiau pasidalinti konkrečiais receptais neskubėjo. - Vieningo būdo nėra: naudojant tą pačią technologiją, vienas augalas nusidažo rausvai, kitas, žiūrėk, būna rudas. Vienų spalvą fiksuoja actas, kitų – spiritas, trečių – druska.“

Patinka ir sulaukti artimųjų talkos. „Daržas man būna sukastas. Aš atvažiuoju į sodą tik su sėklomis“, - sakė pašnekovė.

Iš pievų naudoja tik bitkrėsles, jonažoles, kraujažoles ir kelių rūšių smilgas. Avižų ir rugių pasisėja. „Juos reikia rinkti prieš pat žydėjimą, nesu tikra, ar pastebėsiu tinkamą momentą, - paaiškino. Apie kitus augalus sakė: - Maža, kad gražiai žydi, svarbu, kaip sudžiovintas atrodo, ir ar tvirtas. Naudoju ne vien sausažiedžius, bet ir vaisynus. Kitų augalų, pavyzdžiui, pievų smilgos - mažosios gardonytės – nė žydinčios nesu mačiusi: renku išbyrėjusias.“

Aplink Kretingą jos apeitos visos pievos. Tinka, kad dabar nešienaujama, kita vertus - baugoka, kad, nespėjęs išsiaiškinti, ko ji po tuos žolynus ieško, pievos šeimininkas šunį gali paleisti. Todėl dėkoja Dievui, kad ją supa daug giminės iš kaimo. Iš jų pievų augalai taip pat parkeliauja į verbų pynėjos namus.

Maistas kūnui ir sielai

Dabar kretingiškės namuose – pats pynimo įkarštis. Mat ne už kalnų - Verbų sekmadienis. „Didysis verbų išpardavimas įvyksta maždaug per dvi valandas: labai svarbu jų nepražiopsoti“, - patikino O.Martinavičienė.

Pernai ir užpernai pavykę parduoti visas, kiek buvo nupynusi. Ir šiemet, jaučia, paklausa yra, o pynėjų mažėja.

Kažkiek verbų duoda į parduotuvę, o daugiausiai jomis prekiauja turguje ir prie bažnyčios. Padeda sūnus ir duktė.

Moteris prisiminė, kaip vieną verbą padovanojo pranciškonui broliui Bernardui. Tai jis po to visas jos verbas pašventinęs.

Iki šiol jos verbų kaina svyravusi nuo 1 Lt iki 30 Lt. „Litinukės“ dedamos į puokštę prie kadagio.

Darbštuolė nesigyrė, kiek verbų pavyko nupinti šį sezoną. „Daug turiu, ne 100 ir ne 200“, - prasitarė, nors šiuo klausimu norėjosi atskleisti ne komercinę paslaptį, o neribotą solidaus amžiaus žmogaus energiją.

Ne kartą į ją su užsakymu kreipėsi verbų supirkėjai, tačiau po vienos pamokos kretingiškė jiems atsako neigiamai.

Sykį viena jos verbų įsigijusi moteris tikino važiuosianti į Kaziuko mugę. Nuėjusi į turgų prekiauti verbomis, O.Martinavičienė pamatė savo verbas dar vienoje vietoje.

Įstrigo dar vienas užsakymas. Prašė nupinti penkias natūralias, nedažytas, skirtingų faktūrų, skirtingų spalvų verbas. Kaip lietuviški suvenyrai jos iškeliavo į Daniją.

Paklausta, be kokių savybių verbų pynėja neišsiverstų, O.Martinavičienė atsakė, kad pirmiausia reikia noro ir būti kantriai, po to - pažinti augalus, įnikti į jų paslaptis. Dar sakė mėgstanti greitą darbo tempą.

Bet yra ir dar kai kas. „Esu visą laiką grožyje. Man to užtenka – valgyti neduok, - ištarė moteris, gebanti derinti poetinį ir pragmatišką požiūrius. Tuoj pat ji sako. - Mūsų biudžetas: pensija, kartu gyvenanti dukra kažkiek duoda, plius verbų verslas. Gyvename taupiai, todėl viskam užtenkame.“

• Rašyti komentarą (3)