|
|
|
Suskambo “Medžio baladės”
Dar spaustuvės dažais tebekvepiančios kretingiškio rašytojo Algio Kuklio “Medžio baladės” – penktoji autoriaus sumanytos serijos “Mūsų kraštiečiai” knyga. “Penktoji ir – paskutinė, - kalbėjo rašytojas, kurio kūrybinėje kraitėje iš viso esti 14 knygų. – Manau, kad knygų apie tautodailininkus neberašysiu – išsisėmiau. Tegu tai daro kiti”. Knyga „Medžio baladės” skirta tautodailininkų Birutės ir Aniceto Puškorių gyvenimui, kūrybai ir pasaulėjautai apžvelgti. Medžiagą knygai rašytojas pradėjo rinkti 2007 m., kai idėją parašyti apie B.ir A. Puškorius pasiūlė Laima Grigaitienė, buvusi Tautodailininkų sąjungosKretingos skyriaus pirmininkė. “Nelabai ir tikėjausi, kad pavyks, kadangi tų žmonių, apie kuriuos rašau, nebėra tarp mūsų. Skirtingas dalykas – kai tenka rašyti apie gyvus žmones, su kuriais esti galimybė pabendrauti, ir visai kas kita, kai reikia remtis kitų žmonių prisiminimais. Tokiu atveju tampama ne tik knygos autoriumi, bet tarsi ir sudarytoju”, - knygos rašymo ir rengimo spaudai užkulisius pravėrė A.Kuklys. Apie Anicetą Puškorių – ryškią, be galo kūrybingą asmenybę – surinkti medžiagą, rašyti buvę lengviau. “O štai dėl Birutės, jo žmonos, kuri visą gyvenimą buvo vyro šešėlyje, buvo sunkiau – kažkaip apie ją visko išlikę mažiau, nors Birutė Puškorienė buvo irgi nepaprastai gabi, lakios fantazijos, atrodė, jog nebuvę to, ko ji negalėtų padaryti. Ir dar – komikė, artistiška moteris, kuri, jeigu būtų baigusi konservatoriją, tikrai būtų buvusi pirmo ryškumo žvaigždė”, - tvirtino rašytojas. Jis pripažino: jo herojai - labai įspūdingos asmenybės – galėtų būti ir rimto kūrinio teigiami prototipai – anot rašytojo, visada lengviau rašyti apie neigiamus herojus, o štai surasti bruožus teigiamam – daug sunkiau. O B. ir A. Puškoriai – gatavi teigiami herojai, kuriems nereikia išgalvoti jokių bruožų – jie juos turi: iš savęs, iš prigimties, iš gyvenimo. “Visiškai neatsitiktinai knygą “Medžio baladės” puošia rūpintojėlis. Tai – Aniceto sielos portretas. Portretas žmogaus, kuriam rūpėjo viskas”, - sakė knygos autorius. Savo knygoje jis pabandė sugriauti stereotipą, kad giliai tikintis, rimtas, viskuo besirūpinantis žmogus nesupranta juoko. “Puškoriai buvo labai natūralūs žmonės – juose nebuvo pabrėžtino, nesveiko rimtumo, ir tai tam tikra prasme žavėjo aplinkinius”, - kalbėjo A.Kuklys. Didžiausi jo pagalbininkai rengiant knygą – sūnūs Linas ir Raimondas, kurie, kaip ir jų tėvai, moka bendrauti, turi gerą humoro jausmą. Rašytojas geru žodžiu mini ir mūsų kraštietę poetę Meilę Kudarauskaitę, etnologę Alę Počiulpaitę, kretingiškę tautodailininkę Leokadiją Kaukėnienę, kurios pateikė įdomių atsiminimų apie B.ir A.Puškorius, išsakė savo požiūrį į jau anapilin išėjusių tautodailininkų kūrybą, jų svarų indėlį į tautodailės meną. Rengiant knygą A.Kukliui nepavyko gauti literatūrinės B.ir A. Puškorių kūrybos: visi prisimena, kad tokios būta, tačiau kur ji – ar dingo, ar jos niekas nesuranda – neaišku. Žinoma, kad jaunystėje Anicetas labai domėjosi teatru ir buvo parašęs kelias pjeses ir net eilėraščių Birutei. “Gaila, kad tos kūrybos nėra – ji būtų papildžiusi “Medžio balades”, - sakė A.Kuklys. Jo artimiausi kūrybiniai planai yra susiję su noru išleisti novelių knygą. Pavadinimas jai jau sugalvotas - knyga “Peizažas su Motiejumi” (Novelės paprastiems žmonėms) netgi parengta spaudai. Rašytojui taip pat norėtųsi, kad jo būsimo jubiliejaus proga kitais metais dienos šviesą išvystų ir romanas. “Esu prietaringas, tad romano pavadinimo neskelbsiu – te knyga leidykloje ramiai laukia savo eilės”, - sakė A.Kuklys.
|
|
