Gelbėjimo ratą meta rajono valdžia

Salantų bendruomenės pirmininkas Vaidutis Butkus: “Variantas perduoti Salantų specialiąją mokyklą rajono Savivaldybei visą laiką brendo. Rajono valdžia į gyventojų nuomonę žvelgė geranoriškai. Trūko apskrities pritarimo“.

Penktadienį Salantų specialiojoje mokykloje įvykusioje diskusijoje “Salantų specialioji mokykla. Dabartis. Perspektyva“ bet koks bandymas reanimuoti ant šios mokyklos nuleistą socializacijos centro idėją patyrė fiasko.

Po diskusijos rajono meras Juozas Mažeika patikino, kad antradienį vienam iš Savivaldybės specialistų paves surengti suinteresuotų šalių atstovų pasitarimą, kuriame būtų aptarti Salantų specialiosios mokyklos išlikimo klausimai, jeigu įstaigos turtą ir funkcijas perimtų rajono Savivaldybė.

Susirinkime paaiškėjo, jog būtent šitokia perspektyva labiausiai priimtina tiek salantiškių bendruomenei, tiek rajono valdžiai.

LR Seimo nario Vaidoto Bacevičiaus iniciatyva surengtos diskusijos dalyvių daugumą sudarė Salantų specialiosios mokyklos, kurioje pagal nuo 2008 metų sausio 1 dienos įsigaliojusį Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą buvo užsimota steigti socializacijos centrą, pedagogų bendruomenės nariai ir mokinių tėvai. Taip pat dalyvavo rajono bei Klaipėdos apskrities valdžios atstovai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, Salantų bendruomenės tarybos nariai.

Įsteigti Salantų specialiojoje mokykloje socializacijos centrą atkakliai priešinasi vietos gyventojų bendruomenė. Kol valdininkų kabinetuose vyksta kova, mokykla atsidūrė kritinėje padėtyje.

„Esame tarp kūjo ir priekalo. Mokinių skaičius mažėja. Šiandien mokykloje – 39 mokiniai, 42 darbuotojai. Net ir labai taupant, kad išgyventume, šiemet trūksta maždaug 200 tūkst. Lt. Laukti nebėra kaip. Nežinia smukdo mus morališkai ir fiziškai“, - kalbėjo specialiosios mokyklos direktorius Stasys Galdikas.

„Salantų specialioji mokykla pagal mokinių skaičių yra mažiausia iš dešimties apskrityje turimų specialiojo poreikio švietimo įstaigų. Klausimas dėl mokyklos likimo yra iškilęs iš esmės, todėl ir buvo nusitaikyta joje steigti socializacijos centrą“, - atkreipė dėmesį socializacijos centro steigėjos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento direktorius Alvidas Šimelionis.

Jis patikino, jog tyrimai parodę, kad tokių centrų poreikis Lietuvoje yra didžiulis: linkusius nusikalsti vaikus vežti į Vilnių, Kauną ar į Šiaulių rajoną, kur veikia jų poreikiams pritaikytos mokyklos, yra labai nepatogu, o kažkur tokias mokyklas vis vien tenka steigti.

Dėl Salantų specialiosios mokyklos buvo svarstomi 3 variantai: panaudojant bazę ir žmogiškuosius resursus, steigti joje socializacijos centrą, antras - uždaryti įstaigą, kaip neišsilaikančią, ir trečias - įstaigą ir jos funkcijas perduoti rajono Savivaldybei.

„Mūsų pozicija – aiški: žmonės nenori, kad šiame regione atsirastų socializacijos centras. Šią poziciją parodė tyrimai ir apklausos. Mums - čia gyventi ir mirti čia. Pasijustume nesaugūs“, - ryžtingai nebe pirmą kartą gyventojų nuomonę išsakė Salantų bendruomenės pirmininkas Vaidutis Butkus.

Pasak rajono tarybos nario Juozo Pelionio, socializacijos centrų idėjos atsisakyti nereikėtų, tačiau jie turėtų atsirasti ne ten, kur prieštarauja vietos bendruomenė.

Diskusijos dalyviai nepritarė ir variantui mokyklą uždaryti. Pagrindinis motyvas – be darbo liktų 42 darbuotojai.

Palankiausiai buvo vertinamas trečiasis variantas. Kad mokykla funkcionuotų pagal visus jai keliamus reikalavimus, joje turėtų būti ugdoma 80 mokinių. Kur surinkti trūkstamus mokinius? Ar mokykla turi strategiją, kaip pritraukti vaikus? Kodėl specialiųjų poreikių vaikų negali pereiti iš Salantų gimnazijos, kodėl jų neatvežus iš kitų apskrities vietų - Priekulės, Rusnės? Šiuos ir kitus klausimus kėlė V.Bacevičius.

Ne vienas diskusijos dalyvis manė, kad mokyklos bazėje galėtų dar kas nors glaustis, panaudojant įstaigą socialinėms vietinių gyventojų reikmėms.

Meras atkreipė dėmesį, kad kontingento mokyklai užtektų, jeigu visi specialiųjų poreikių vaikai iš vietinio krašto joje ir atsidurtų, tačiau tėvai renkasi kitokius variantus. Vaikai leidžiami į bendrojo lavinimo mokyklas, ir jų nenorima paleisti, nes specialiųjų poreikių vaiko krepšelis yra didesnis.

J.Mažeikos tvirtinimu, rajono Savivaldybei priglaudus mokyklą su visu jos turiniu, koks yra dabar, pagrindinė kliūtis būtų lėšos. Meras įžvelgė galimybę jų prašyti iš Seimo. Taip pat jis spėjo, kad, modeliuojant mokyklos perspektyvą, gali atsirasti ir vidinių resursų. Kadangi šis variantas rajono valdžios tebėra neišanalizuotas, meras pasiūlė diskusiją nutraukti.

Diskusijoje žmonės dalyvavo aktyviai. Buvo priminta valstybės politika, kad ateity visi vaikai bus integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas, tačiau vaikų motinos kalbėjo, jog specialiųjų poreikių vaikai iš kaimo šiandien neis į „normalią“ mokyklą, nes jiems ten - per sunku.

J.Pelionio pastebėjimu, šiandien integruoti vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas nei metodiškai pasirengta, nei visuomenė tam yra subrendusi.

Salantų specialiosios mokyklos direktorius S.Galdikas po diskusijos buvo patenkintas. „Mums nebebus taip, kad nieko nežinome. Tikiuosi, kad rajono taryba vienokį ar kitokį sprendimą priims“, - sakė įstaigos šeimininkas.

• Rašyti komentarą (0)