Ir nutilus kaltams, darbai tebevaikšto po pasaulį

Senąjį Alfonsą Skiesgilą, šiomis dienomis sulaukusį 90 metų, įkalino ligos patalas, užkirtęs kelią tris dešimtmečius mylėtai mūzai – drožybai.

“Nereik tėvo nervint”, - sūnums pasakiusi motina Adolfina Skiesgilienė, kai dar buvo vilties pamatyti senąjį medžio drožėją.

“Valgyk, tėve, kuo daugiau, kad stiprus būtum”, - ragino sūnus Adomas. Tėvas gi atsakęs: “Kad neturiu su kuo galynėtis, kam man tas maistas”. “Tėvo humoro jausmas dar išlikęs”, - pasidžiaugė kitas sūnus Alfonsas, kuris su broliu prisiėmė nelengvą misiją – kalbėti už tėvą.

Adomas Skiezgelas (kairėje) ir Alfonsas Skeisgilas – broliai, nešiojantys nevienodas pavardes, prisiėmė atsakomybę kalbėti už tėvą, kuris jiems visada buvo pavyzdys to, kaip reikia gyventi.

Kūrybinis impulsas – per darbą

Brolius, kurie, beje, nešioja skirtingas pavardes – Alfonsas Skeisgilas ir Adomas Skiezgelas - ir kuriuos skiria 5 metai, jungia viena – kūrybinis darbas: 65-erių Alfonsas – medžio drožėjas, tautodailininkas, 60-ies Adomas – architektas. Tačiau visgi broliai sako, kad jų profesijos – gana pragmatiškos, tik leidžiančios daryti tai, kas iš tiesų patinka.

Šiais metais susikirto tėvo ir Adomo kūrybiniai keliai: tėvo jubiliejaus proga vasario 21 d. rengiamą parodą Kretingos muziejuje sumanyta papildyti Adomo darbais. Alfonsas gi sakė likęs nuošaly – parodą, kai jai subręs, rengsiąs atskirai.

Brolių pasakojimu, Alfonsas Skiesgilas kalbinti medį pradėjo gana vėlai – likus dvejiems - tremiems metams iki pensijos.

Darbų – daug, į kišenę neįsidėsi. Sūnūs suskaičiavo: per tris dešimtmečius tėvas sukūrė apie 3 tūkst. darbų – įvairiausių dydžių statulėlių, žvėrių ir paukščių figūrų.

“Dirbo greitai – tik spėk prinešti medžio. Kartais ir per dieną išdroždavo statulėlę, kartais ilgiau trukdavo. Mačiau, kad nenorėjo ir nepakentė dirbti ilgai”, - teigė sūnus Alfonsas, kuris rūpindavosi mediena, parodomis, katalogais – tarsi būtų buvęs, kaip dabar madinga sakyti, tėvo vadybininkas.

Kurti netrukdė ir žmona: atvirkščiai, - tarsi geroji fėja ji rūpinosi namais, ir tėvas nė žinoti nežinojo, kas tai yra mokesčiai, parduotuvės, nežinojo, kas dedasi su jo darbais. Jis, apsuptas namiškių dėmesiu, tik kūrė, kūrė…

Ką jaučia sūnūs, matę ir matydami per metų metus sukurtus tėvo drožinius?

“Tai, kad jis – didis menininkas ir kad kito tokio nėra. Jam niekas neprilygsta nei savo kūrybine, nei menine galia. Svarbiausia, kad mūsų tėvas, kaip ir kiti jo kartos kūrėjai, buvo tikri liaudies menininkai – grynuoliai, kurie, neišėję jokių mokslų, nieko nemėgdžiodami dirbo nuoširdžiai, į kūrinius sudėdami visą savo “dūšią”, į kūrybą perkeldami tai, ką jautė ir ką buvo patyrę”, - teigė Alfonsas ir Adomas.

Jie įsitikinę, kad kūrybinį potencialą tėvas atsinešęs iš prigimties. Tik jį sustiprino begalinis darbštumas bei gebėjimas dirbti visus darbus: nesvarbu, ar reikėję žemę arti, ar kailius dirbti, ar batus siūti. Kilęs iš ūkininkų šeimos, iš Plaušinių kaimo Skuodo rajone, per vedybas išvengęs Sibiro, matė, kad per žemaitišką užsispyrimą gali padaryti dar daugiau. Gal todėl ir ėmęsis kalto, o gal – kad matė drožiant sūnų Alfonsą. Ir kas iš ko ėmęs – ar tėvas iš sūnaus, ar sūnus iš tėvo – niekas apie tai dabar negalvoja.

Drožyba – kaip teatras

Sūnus Alfonsas prisipažino: jam niekada nepatikęs tėvo skubėjimas dirbti. Jam atrodė, kad taip tėvas praranda ieškojimų prasmę, skonį. Tačiau drožti tėvą skatino.

Kalbindamas medį, Alfonsas Skiesgilas išėjo savo mokyklą. Jam, kaip kūrėjui, visada viskas būdavę gerai, ir į jokią kritiką ar vertinimą nereaguodavo. O jei jausdavo, kad skulptūrėlei kažko trūksta arba kas pirštu dėl to pabaksnodavo, sakydavo, jog medis toks buvęs…

Dėmesio Alfonso Skiesgilo darbai sulaukė didelio - ir dėl atlikimo technikos, ir dėl tematikos. “Gal į širdį buvo kritę pakelės koplytėlių šventieji, gal bažnyčiose kur nusižiūrėjo, - svarstė sūnus Alfonsas, pateisindamas tėvo pomėgį medį paslėpti po dažais. – Tačiau mačiau – jam tai labai patiko. Polichromiją pavadinčiau tam tikra tapybos rūšimi, kuri be kita ko dar ir medį apsaugo”.

Laikas, kai Alfonso Skiesgilo darbai pasipylė po parodas, atėjo labai greitai, ir darbų prašydavo Liaudies meno draugija, Kultūros centras. Buvo, kad kūrėjo darbai nukeliavo ir iki Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, netgi – Kubos. Iš viso buvo surengta 11 personalinių Alfonso Skiesgilo darbų parodų. Droždamas Alfonsas Skiesgilas kūrė savo pasaulį. “Tai – kaip teatras. Kaip režisierius pasirenka spektaklį bei aktorius, taip drožėjas pasirenka temą, tik jo “artistai” – iš po kalto gimę drožiniai, kurių kiekvienas – kaip atskiras spektaklis. Ir jeigu yra žiūrovo reakcija, vadinasi, darbas pavykęs. Tėvui tie “spektakliai” kažkaip gaudavosi labai natūraliai…” – kalbėjo sūnus Alfonsas.

Jam su broliu tėvas visada buvo pavyzdys to, kaip reikia gyventi: svarbiausia - nedaryti kitam to, kas pačiam nepatiktų.

Alfonsas Skiesgilas kažkada yra pasakęs: “Koks pasijusčiau vienišas, jeigu nedrožčiau”.

Vienatvės laikas atėjo. Nes kūrėjo kaltai tyli jau visus metus.

• Rašyti komentarą (9)