|
|
|
“Laisvės už mus neiškovos niekas”
Pranciškonų gimnazijoje įvyko susitikimas su „Varpo“ leidėju, knygų apie sukilimą Vorkutoje autoriumi Edvardu Buroku. Į gimnazistus jis kreipėsi, pavadindamas juos būsimaisiais prezidentais, profesoriais, mokslininkais ir Lietuvos patriotais.
Susitikimas prasidėjo klausimų ataka. „Kokią jūs matėte Lietuvos ateitį, kai buvote jaunas? Kas jus paskatino pašvęsti visą gyvenimą, taip pat ir pačias gražiausias jaunystės dienas atiduoti kovai už Lietuvos nepriklausomybę? Kaip kilo idėja tęsti Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos pradėtą darbą leisti „Varpą“? Kokią jūs matote mūsų tautą, kaip buvo anksčiau ir šiais laikais?“ – „užpuolė“ svečią jį pristatęs brolis pranciškonas Paulius Vaineikis. Rašytojas jaunajai kartai tvirtino, kad įvykiai SSRS konclageriuose buvo laisvės kova – sukilimas prieš „blogio imperiją“, SSRS lagerinės ekonomikos sistemos griovimas, o ne riaušės bei streikai dėl kalinių buitinių poreikių tenkinimo, kaip kad tvirtinama istorikų skeptikų. „Tai ir norėjau savo knygoje atskleisti“, - kalbėjo kartu su kitais kovotojais Vorkutos sukilimą organizavęs E.Burokas. Jis gimnazistams paaiškino, kad jaunystėje buvo toks pat, kaip ir jie. „Mokiausi Ukmergės gimnazijoje. Sukūrėme pogrindinę organizaciją. Spausdinome atsišaukimus, palaikėme ryšius su partizanais“, - pasakojo rašytojas. Vėliau buvo išduotas. Tarnaujantį sovietinėje armijoje Vladivostoke atvežė į Vilnių ir kartu su kitais nuteisė 25 metams. Nuvežė į Vorkutą. E.Burokas pristatė politinę situaciją bei aplinkybes, kuriomis anglį kasę kaliniai rengėsi 1955 metų Vorkutos sukilimui. Net ir esant itin griežtam režimui, lagerio, kuriame E.Burokas kalėjo, pogrindyje, sugebėta įkurti propagandos, žvalgybos ir diversijos skyrius. „Šachtoje susprogdinta elektros pastotė, neįmanomomis sąlygomis 200 metrų gylio šachtoje supjaustytas pagrindinis anglies padavimo transporteris“, - tokios buvusios pirmosios atakos. Anot E.Buroko, nuomonė, jog kaliniai sukyla tik tada, kai gyvenimo sąlygos tampa nepakeliamos ir badas pasiekia kulminaciją,– klaidinga. „Kaliniai savo gyvenimą tvarko pagal nerašytas jurisdikcijas. Jos remiasi vien tik į moralės principus ir aplinkybes, kuriose tik viena vienintelė taisyklė: „Visi už vieną, vienas už visus“. Pasaulyje tokiems neginkluotiems sukilimams analogų nėra“, - tvirtino E.Burokas, buvęs sukilimo organizacinio komiteto narys. Tarp sukilimo organizatorių buvo ir rašytojo draugas – pranciškono brolio Pauliaus tėvas Vytautas Vaineikis. Buvęs kalinys pristatė jaunimui aktualius kovos už Tėvynės laisvę momentus, kalbėjo apie savo bendražygių išradingumą ir pasiaukojimą, KGB piktadarybes bei savo veiklą, grįžus iš lagerio. Susitikimą inicijavusio brolio Pauliaus pastebėjimu, iš tiesų svarbu - ne tiek informacija, kiek susitikti su gyvais žmonėmis, kurie kūrė istoriją. Todėl ir kilusi jam mintis Vasario 16-osios išvakarėse į gimnaziją pakviesti savo krikštatėvį Edvardą Buroką. Žemaitijoje daug patriotų Prisiminimus, dokumentus, atsišaukimus, piešinius, nuotraukas apie Vorkutos sukilimą Edvardas Burokas sudėjo į dvi knygas: maždaug prieš 10 metų pasirodžiusią „Pūtėme prieš vėją, I dalis. Ko nepasakė Solženycinas“ ir neseniai išleistą „Pūtėme prieš vėją, II dalis. Sukilimas“. Keletą naujosios knygos egzempliorių autorius padovanojo Pranciškonų gimnazijos bibliotekai. Gimnazistams svečias paliko ir keletą periodinio leidinio „Varpas“ leidinių. Vieno iš jų viršelį puošia ikona „Šventoji šeima“, kurios autorius - brolis Paulius. „Varpą“ leidžia Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga. Žurnalas buvo leidžiamas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose: 1955 metais - Vorkutoje ir 1957 metais - Intoje. E.Burokas pasakojo, kaip 1975 metais, susitikęs su idėjų niekada nestokojančiu brolio Pauliaus tėvu V.Vaineikiu, svarstė, kad, jeigu sugebėjo deginti tiltus, gali leisti ir laikraštį. Nuo 1975 iki 1989 metų „Varpas“ ėjo pogrindyje Lietuvoje. Dienos šviesą jis išvydo 1996 metais ir spausdinamas iki šiol, kartą per mėnesį. „Vyrauja patriotinės temos. Dominuoja lageriuose kalėjusių, vadinamųjų rezistentų, straipsniai. Yra autorių ir iš Kretingos krašto. Lageriuose sutikau daug žmonių iš Žemaitijos. Jie - dideli patriotai: jei reikėjo, galėjo ir mirti, vienas kito neišduos“, - tvirtino knygų autorius. Jaunimas yra geras E.Buroko pastebėjimu, pokary visa Lietuva buvo nusiteikusi patriotiškai. „Mūsų gimnazijoje iš tūkstančio mokinių komjaunuolių buvo tik 21, o vadinamieji prokomunistai juk irgi buvo apgauti, - sakė jis. - Mums tėvų buvo įdiegta, kad Lietuva vis tiek bus, ir mes tuo labai tikėjome. Tėvai rėmė partizanus, tiekė jiems vaistų, maisto. Nors nuo vaikų gyvybei pavojingas žinias slėpdavo, mes pasiklausydavome.“ Šiandien, anot kovotojo už laisvę, jaunimo patriotizmas labai daug priklauso nuo mokytojų. „Mokyklose, kur direktorius buvęs komunistas, sovietinė ideologija, kuri mus valdė visą laiką, neišnyko, - mano E.Burokas. - O mes kažką praleidome. Iš vienos pusės save rodyti bijojome, kad nesakytų: va, banditai ateina vėl. Šitaip įvyko didžiausia klaida, nes nebuvo atlikta desovietizacijos. Buvusių čekistų ar komunistų reikėjo neprileisti prie aukštų vietų.“ E.Burokas gimnazistų auditoriją gyrė. „Mūsų jaunimas yra geras, nežiūrint to, kad plūsta visokių pamazgų iš Vakarų ir vietoje“, - sakė jis, linkėdamas tęsti kovą ne tik už Lietuvos laisvę, bet ir už visą laisvąjį pasaulį, bei išaugti patriotais, nors ir nepatyrus lagerių baisumų. Ypač linkėjo nepasiduoti globalizmui.
|
|
