Avalynės taisykloje darbo netrūksta

Šią tendenciją pastebi ir Kretingos Tuopos mikrorajone įsikūrusios avalynės taisyklos batsiuvė Danutė Dievinienė. Jai taisyti atnešama ne tik parduotuvėje įsigyta bei nunešiota avalynė, bet ir batai iš labdaryno. Pasitaiko ir brangiai kainavusių, vos vieną kartą apsiautų batų su broku.

Danutė Dievinienė: “Žiemos vidury kasmet klientų ateina mažiau, bet nemanau, kad tai susiję su sunkmečiu. Gal žmonės išleido pinigus per šventes“.

Avalynės taisyklos durys dažniau varstomos, kai žmonėms mokami atlyginimai ar pensijos, rečiau – mėnesio gale bei po švenčių. Padažnėja klientų, ir švenčių išvakarėse atnešančių proginę avalynę. Išleistuvėms ar šimtadieniui ne kiekvienas beskuba pirkti, o atneša pataisyti senus.

Prašoma pataisyti ir nepataisomus batus. „Nešiokite iki galo, - tokiems klientams pasako meistrė. Šitokia bėda dažniau atsitinkanti jaunimui. – „Nepažiūrėjau“, - sako man atėjusios panelės.“ Moteris neslepia, kad ir ji pati savo vaikų, kai jie sugrįžta iš studijų, batus patikrina.

Būna apmaudu ne tik dėl nebepataisomų, bet ir klijais sugadintų batų. „Siūlių ar skylių klijais neužklijuosi, reikia lopyti arba siūti. Nežinau, ką ant tų superklijų rašo, tačiau batams jie netinka“, - paaiškino moteris.

Paslaugos avalynės taisykloje, kaip ir visur, pabrango. „Kainas stengiuosi nustatyti tokias, kad jos neatbaidytų klientų. Jeigu jas kelsiu, kas beneš batus, - tvirtino D.Dievinienė. – Visų paslaugų kainos šoktelėjo maždaug 2 Lt.“ Nejudinti kainų sakė negalėjusi: juk perka medžiagas, sumokėjo pusmečiui 150 Lt už verslo liudijimą, kiekvieną mėnesį moka 180 Lt „Sodros“ ir 38 Lt sveikatos draudimo mokesčius.

„Gerai, kad patalpą nusipirkusi turiu. Prieš 13 metų vienas žmogus pradėjo agituoti, kad dirbčiau „ant savęs“, tad 2000-aisiais nusipirkau kioską, kuriame anksčiau buvo pardavinėjamos maisto prekės“, - sakė batsiuvė ir pasidžiaugė, kad medžiagos, nors kažkiek ir pabrango, kol kas pristatomos laiku: paprastai jų atveža 2 kartus per mėnesį.

Šiandien meistrei dažniausiai tenka siūti užtrauktukus, taisyti pakulnes, lopyti, siūti. Vienodai profesionaliai taiso vyrišką ir moterišką avalynę, senimui ir jaunimui. Kad visas operacijas yra gerai įvaldžiusi, liudija ir klientų atsiliepimai bei jų pastovumas. Yra buvę, kai nuolatiniai klientai, avalynės taisytoją pamatę mieste, išsigando ir jos paklausė, kodėl ne darbe, gal susirgusi.

Moteris sutiko, kad jos darbovietės darbo laikas kiek neįprastas: nuo 10 iki 18 valandos, o pietų pertrauka - nuo 14 iki 15 valandos. Taip pasirinko, dar kai jos vaikai lankė mokyklą: derino su jų grįžimu namo. Toks laikas ir likęs.

Šiandien, pastebi, savo darbo nenorėtų keisti. Patinka ne tik amatas, bet ir bendrauti su žmonėmis. „Visą laiką jiems patariu. Žiemą nesiūlau kaučiuko, nes slidu. Bet kitas vis tiek nori. Smailiakulniui batui patariu dėti metalą, bet atsiranda norinčių, kad einant neskambėtų“, - kalbėjo meistrė. Ji juokėsi, prisiminusi darbo pradžią, kaip viena klientė sugrįžo su pataisytu batu ir pareiškė, kad jos vaikas – ne jogas: ant vinių nevaikštantis.

D.Dievinienė neiškart prisiminė, kad paskutiniu metu būtų kada sėdėjusi be darbo. „Gal iškart po švenčių daugiau klientų ėjo ne su užsakymais, o atsiimti batų, tačiau prieš Kalėdas kasdien buvo eilės“, - tvirtino ji.

Į sprendimų stadijoje tebesančius smulkiajam verslui taikomų įstatymų pakeitimus moteris reaguoja: „Toks įspūdis, kad valdžia smulkiuosius verslininkus spaudžia į kertę. Pati susikūriau darbo vietą, iš valstybės negaudama nė cento. Susirgusi net nedarbingumo lapelio negaunu“, - tvirtino meistrė.

• Rašyti komentarą (4)