|
|
|
Ilgo amžiaus paslaptis – Dievo žinioje
„Viešpatie, nė pati nežinau, kodėl pasisekė šimto sulaukti“, - sakė lovoje pasodinta senolė. Anot kartu gyvenančios jos dukters Teresės Narmontienės, jau maždaug dveji metai, kai nuo akių pasitraukė šviesa, o kalbinama prašo klausti garsiau. Nugobusi motinai skarą, parodė tvarkingai supintas kasas. Plaukai buvę gražūs, ilgi, iš prigimties garbanoti.
„Kartais skauda kas, o kartais ir ne“, - paaiškino šimtametė. Retkarčiais jai duodama vaistų: būna, suskausta galvą, akis ar sąnarius. „Daug dirbau, mokėjau viską: arti, verpti, austi, karves ganyti, melžti“, - išgirdusi klausimą spėriai vardijo senolė. Audimo staklės ir šiandien tebėra pastogėje užkeltos. Jomis K.Valužienė jaunystėje audė drobę ir milą. Pasak pačios, audė marškiniams, vyriškiems apdarams, autams į dirvą eiti, suknioms. Ypač įstrigo jai ankstyvieji darbai: žąsų ganiavos, vaikų priežiūra, klebonui ganiusi karves. Tarnauti išėjusi nuo 9 metų. Atsimena karus ir karščius, kai jų metu mirdavo žmonės. Tokiu metu palaidojo ir savo senelį. Įsirėžęs atmintin pirmasis karas, nors frontas ėjo atokiai, ir pati buvo vaikas. Iš tėviškėje - Dauginčiuose - prabėgusios vaikystės atsimena, kaip kartu gyveno daug giminės, taip pat ir jos seneliai Valančiai. Švari, mitri ir galvota Ištekėjusi Dauginčių žemę paliko: išsikėlė į Klaipėdos kraštą. Ir ten daug dirbo, kartais net šviečiant mėnuliui. Prie vokiečio kumetyne teko laikytis ypatingos tvarkos - viskas blizgėjo. Dar vienam karui užėjus, galėjo rinktis: važiuoti į Vokietiją arba grįžti į Lietuvą. Pasirinko Tėvynę. Į Kūlupėnus atsikėlė maždaug prieš 50 metų. Įsikūrė vaizdingoje vietoje, bet ant akmenuotos, kartais traktoriaus neįariamos žemės. „Švari. Labai greita prie darbo: vieną pabaigia, kitą stveria. Šitaip ir kolchozo laikais“, - gyrė motinos darbštumą T.Narmontienė. Dar buvusi labai mitri. Kartą nuo elektros instaliacijos pradėjus degti trobai, motina sureagavo žaibiškai: pirmiausia pastvėrė kartį ir numušė laidus. Turėjusi ryškią mintį. „Kartą buvo svarstoma, ką daryti, kad Minija nepagraužtų Kartenos. Motina pasiūlė patvarkyti vagą. Inžinierius jos mintį panaudojo“, - pasakojo duktė. „Buvo vykusi. Neišsimokslinusi skaitė knygas, kažkiek mokėjo rašyti ir gerai skaičiavo. Kai mums, vaikams, duodavo „ant saldainių“, grąžą suskaičiuos tiksliai“, - dar sakė ji. Receptas - nepersivalgyti „Daug dirbo, niekada nepersivalgydavo, patarnaudama tiesiog neturėjo kada. Tokia paprasta ilgaamžiškumo paslaptis, - patikino T.Narmontienė ir pridūrė. - Iš kitos pusės, juk kiek Dievulio grafike užrašyta, tiek žmogus ir gyvena.“ Anot T.Narmontienės, jos pusbrolis Pranas stebisi: „Musiet Dėivalis ciocelei auksinius visus dalykus sudėjo: ir skrandį, ir širdį, kad nieks negend“. Globoti ilgaamžę motiną Teresei nesunku. Su motina ji gyveno beveik visą laiką. „Nepripažįstu, kai tėvus atiduoda globoti kažkam. Juk savas žmogus. Senais laikais už tėvų globą, kai jie atguldavo, valstybė nemokėjo, vis tiek vaikai globodavo“, - kalbėjo kūlupėniškė. Ji sakė: „Kai laiko turiu, su motina bendrauju, kartu meldžiuosi“. Valgiui senolė – neišranki. Pataisoma jai trijų grūdų ar bulvių košės, valgo sriubas, ypač pieniškas, mėgsta dešreles. Kartais paprašo mėsos, tada pagaminama paukštienos. Geria beveik vien sultis, kartais – baltos kavos. Kai apetitas geresnis, kad geriau maistą įsisavintų, duodama „Mezym forte“. Senolė, ir būdama jauna, beveik nevartojo alkoholio. Ir be jo buvusi linksma, per balius dainuodavusi. Su vyru šauniai atšventusi ne vieną garbingą jubiliejų. Teresė atkreipė dėmesį, kad motinai nebuvę kada depresuoti. „Gal kad daug vaikų augino. Buvo griežta ir gera motina. Jos žodžio bijojome, jį vertinome, jis buvo šventas ir kai užaugome“, - brolių ir seserų vardu teigė Teresė. Ji džiaugėsi, kad motinos širdis dar stipri: vis pamatuoja kraujo spaudimą, kuris - šiek tiek į mažąją pusę. Vasarą bus dveji metai, kai beveik visas motinos laikas prabėga gulint. Perklodama lovą, pakelia, keletą žingsnių pavedžioja. Kol motina matė, išvesdavo į verandą pasigrožėti gėlėmis. Laiką senolė leidžia daugiausia šlovindama Aukščiausiąjį: kalba poterius, kitaip meldžiasi, gieda. Kartais jos malda prasiveržia ir naktį. Moka visas giesmes iš senovinio giesmyno, vadinamų „kontečkų“. Kartu su dukra ir „Pajūrio naujienoms“ užtraukė „Rožančius šventas, brongus“. Balsas tebesaugo kadaise visų girtą grožį. Senolė – pačiame atminties aprėpiamo savo genealoginio medžio centre: atsimena tris išėjusias kartas ir yra trys kartos palikuonių, kurie ją lanko. Ji su Pranciškumi Valužiu susilaukė aštuonių vaikų, užaugino šešetą. Išvardinti visus palikuonis senolei - per sunku. Aiškiausiai iškyla motina Vincenta, Valančiūtės mergautine pavarde. Atsimena ir senelę – Mare vadintą Marijoną Stroputę–Valančienę. Manoma, jog esama giminystės su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Anot šimtametės, tris sūnus ir tris dukteris pagimdžiusi jos motina norėjo, kad berniukai užaugę būtų kunigai. Jos vyras Anapilin išėjo prieš 16 metų. Buvo savamokslis muzikantas, pats gaidas rašydavęs, smetonmečiu tarnavęs ulonų pulke. Su netektimi baigėsi ir darbingas ilgaamžės gyvenimo etapas: darbus atidavė į vaikų rankas. Oficialiai K.Valužienės gimimas įregistruotas vasario 11 dieną. Pagal bažnytinius popierius vaikams pavyko atsekti, kad tikrasis motinos gimtadienis – vasario 2-oji. Šiomis dienomis senolės namai gyvena šventės laukimu. „Gal kas atvyks ir iš valdžios pasveikinti, o šeštadienį suvažiuos vyresnieji giminės žmonės. Melsimės už motiną. Užpirktos Mišios. Jaunimą planuojam sukviesti vasarą“, - sakė jubiliatės duktė.
|
|
