Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar praneštumėte apie narkotikų vartojimą anonimiškai tel. 8 700 60777?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Gyvenimas tarp dviejų ekskavatorių

  • Audra VENCKUVIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2008-11-28

Klaipėdos gatvės gyventojai ir gausiai joje įsikūrusių įmonių savininkai dėl rekonstruojamos gatvės išgyvena tikrą košmarą, kurį dar sustiprina ekonominė krizė ir gamtos stichija.

Klaipėdos gatvė – viena iš svarbiausių Kretingos miesto gatvių. Ja susisiekiama su uostamiesčiu, kur daug kretingiškių važiuoja į darbus. Didelis žmonių srautas joje – palanki aplinkybė čia įsikūrusioms parduotuvėms, gamybos ir paslaugų įmonėms efektyviai vystyti verslą.

Šitaip buvo iki gatvės rekonstrukcijos.

Anot maisto produktų parduotuvės „Alyva“ savininkės Jolantos Kniūkštienės, prasidėjus gatvės remontui, jos verslas patyrė siaubingų nuostolių. „Beveik 3 kartus smuko prekyba, teko atleisti darbuotoją ir pačiai stoti už prekystalio“, - kalbėjo moteris. Kirpyklos savininkę sukrėtė sulaužytas valdžios pažadas – atliekant rekonstrukciją verslui netrukdyti. „Kartą atvykęs klientas guodėsi, kad jį policija nubaudė 50 Lt bauda. Taip atsitiko, kol niekas dar gatvės nekasė, tik ženklas buvo pastatytas, - pasakojo kirpėja. Ypač ji išgyvena dėl rytojaus. – Iki šiol pajamos sumažėjo 30 proc. Kaip bus dabar, kai klientai nebegali privažiuoti visai? Mano klientai – ne tik kretingiškiai, jų atvažiuoja ir iš Palangos, Kartenos, Kretingalės.“

Vietiniai gyventojai pasakojo apie kaimynystėje buvusią langų įmonę, kuri vien dėl rekonstrukcijos išsinuomavo patalpas kitoje miesto vietoje. Mat, pagrindiniais jos klientais tapdavo pravažiuojantys žmonės.

Gyventojai neslėpė, kad žmonės tampa pikti ir nervingi. „Čia gyvena įvairių žmonių: atvirų ir užsisklendusių, linksmų ir liūdnokų, tačiau šiandien linksmų beveik nesutiksi“, - pastebėjo R.Povilavičienė.

Klaipėdos gatvės gyventojus gąsdino juos prislėgusi nežinomybė dėl remonto trukmės, tačiau labiausiai bijoma, kad remontas neįstrigtų ilgam.

Kiek truks remontas, tiksliai nežinojo nė vienas iš keliolikos pašnekovų. Aiškino, kad nuo 3 iki 7 metų bei piktinosi, kad niekur negauna tikslesnės informacijos.

„Nežinomybė žudo. Kam pradėti remontą, žinant, jog jam neužteks pinigų?“ - kalbėjo J.Kniūkštienė.

Pretenzijos kelininkams

„Tegu ant kalno, važiuojant nuo miesto centro, kelininkai nuima nuorodą į Klaipėdą. Apie rekonstrukciją nežinantys vairuotojai vis tiek į Klaipėdą suka pro čia ir, privažiavę išraustą vietą, bejėgiškai apsisukinėja. Ypač gaila „furų“, - aiškino vienos parduotuvės savininkė.

„Kad dirba iki 17 valandos, suprantama, nes temsta, tačiau visiškai nepaaiškinama, kodėl pradedama dirbti tik 9 valandą?“ - stebėjosi kita verslininkė.

Žmonių numylėtinė laiškanešė Janina Gulenkova sutikta šypsojosi, tačiau, rodydama iki kelių šlapias kojas, neslėpė, kad ir jos kantrybė baigiasi. „Ar taip galima tvarkyti gatvę? Pavojingų situacijų – kiekviename žingsnyje. Tikras kliūčių ruožas“, - tvirtino ji.

Laiškanešės manymu, gausiai iškritus sniegui, gatvių valytojai pirmiausia turėjo atsiųsti desantą čionai. Taip pat ji stebėjosi, kodėl prie savo valdų žmonės nenusivalo šaligatvių patys – šitaip vieni kitiems palengvintų dalią.

Gatvės atkarpos maždaug nuo 53-uoju numeriu pažymėto namo iki 91-ojo namo gyventojai jaučiasi ypač nuskriausti, nes ties šiais namais gatvė – visiškai nepravažiuojama, o vietomis - ir nepraeinama.

„Sesuo turi skubiai išsikraustyti, tačiau negali to padaryti, nes neprivažiuoja mašina“, - kalbėjo Romas Petrutis, neslėpdamas nepasitenkinimo.

Net keliuose namuose buvo išgyvenama dėl nėščios moters, kurią lemiama akimirka gali užklupti, kol gatvės ruožas tebebus užblokuotas technikos.

Pirmos grupės invalidė Danutė Laureckienė kalbėdama net parvirko. „Esu po insulto, gyvenu viena. Dažnai tenka kviesti greitąją pagalbą. Praeitą savaitę pas daktarę teko kviesti taksi. Į vieną pusę - 12 Lt. Man tai – brangu“, - guodėsi moteris. Tačiau dabar prie jos namų nebegali privažiuoti nei greitoji, nei taksi, o nueiti iki Bajorų arba iki autobusų stoties sakė esanti nepajėgi.

Pasak D.Laureckienės, yra žmonių, išsikėlusių gyventi pas savo artimuosius. „Tačiau kas gi nori gyventi ne savo namuose?“ – svarstė susirūpinusi pensininkė, kurią retkarčiais aplanko sesės teresietės bei socialinė darbuotoja.

„Gatvę galėjo tvarkyti dalimis. Dabar ar į vieną pusę eiti, ar į kitą – daugiau negu po kilometrą. Nevažiuoja joks transportas. Esu po operacijos. Kaip man nusigauti iki miesto?“ – guodėsi Adolfas Bagdonas, kuris, lydimas marčios Žanetos Keraitės, klampodamas per sniego pliurzą, iš lėto judėjo miesto link.

Meilė gatvei neblėsta

Vietiniai gyventojai aiškino, kad jie tikrai nėra nusiteikę prieš rekonstrukciją. Priešingai. Buvo kalbama, jog įvažiuojant į Kretingą nuo Klaipėdos, miesto veidas atrodė tikrai varganai, bjaurų štrichą uždedančios ir kelios trobos, kurių aplinka – nesutvarkyta. Ypač vaizdą darko buvusio „Laisvės“ fabriko griuvėsiai.

„Klaipėdos gatvė buvo prasta, ją remontuoti reikėjo, tačiau tam reikėjo rimtai pasirengti“, - kalbėjo R.Povilavičienė.

Anot J.Kniūkštienės, rekonstrukcija iš esmės džiaugiamasi, tačiau tik ne tuo, kaip ji atliekama.

„Myliu aš šią gatvę, kokia ji bebūtų“, - prisipažino čia gimusi, čia visą laiką gyvenusi ir savo verslą susikūrusi moteris. Vietinių gyventojų Klaipėdos gatvėje likę nedaug. Ypač daug atsikėlusių iš Klaipėdos. „Mes atsikraustėme iš Mažeikių, svajodami gyventi arčiau jūros, tačiau įsisukome į darbus ir prie jūros benuvažiuojame retai“, - sakė R.Povilavičienė.

Kur pašnekovų kalbą bekreiptum, sugrįždavo remonto tema. Net kalbant su būreliu jaunimo. „Labai draugiška gatvė. Kai bėda, jaunimas vienas kitam padeda“, - pastebėjo Deivydas Kalfeldas.

Tačiau patrauklių erdvių savo veiklai šioje gatvėje nei jis, nei jo draugai nematė. „Vasarą einame į mišką netoliese, o žiemą čia nėra ką veikti nei kur nueiti“, - tvirtino Mindaugas Mockus. Jam pritarė Algirdas Ruginis, pridurdamas, jog jam dėl to – apmaudu, nes Klaipėdos gatvėje gyvena daug jaunimo.

Pasak šeštoko Artūro, ir vaikų čia gyvena nemažai. Tačiau šiandien didžiausias jų rūpestis – ne laisvalaikio praleidimas. Antrą kartą dėl to eiti į miestą būtų sudėtinga. Ir taip kiekvieną rytą mokiniai tamsoje iš čia į mokyklą nueina šlapiomis kojomis. Antrą kartą sušlampa kilometrus remontuojama gatve parklampodami namo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas