Į stakles sėda ne tik moterys

Kretingiškis Tadas Ruzveltas – tautodailininkas. Jis 35 metus audė rankšluosčius, servetėles, lovatieses. Ir dabar jo jaukius namus puošia austos užuolaidos, lovatiesės, pagalvių užvalkalai. O pravėrus spintos duris lentynose galima pamatyti gražiai sulankstytų, paties išaustų įvairiausių audinių.

Šias stakles tautodailininkas Tadas Ruzveltas iš atskirų dalių surinko pats, todėl, kiek joms metų – negali pasakyti.

Ir tai - ne viskas. Anot tautodailininko, reikėtų pamatyti sūnaus Vytauto kambarius, kur marti juos išpuošusi jo austais darbais.

T.Ruzveltas sako, jog tikrai kartais žmonės nustemba sužinoję, kad jis audžia. Dabar jis audžia savo malonumui, nors anksčiau tai buvęs pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

O viskas prasidėjo dar vaikystėje, gyvenant Šilutės rajone. Kai Tadui buvo septyneri, mirė motina, palikusi vos gimusį brolį. Tėvas, likęs su pulku vaikų - 7 sūnumis ir 4 dukromis - į namus parvedė pamotę su dukra. Nors pamotė buvo gera, tačiau tinginiauti nebuvo galima: tėvas turėjo žemės, ir visiems vaikams darbo užteko.

Tadas šeimoje nebuvo vyriausias vaikas, tačiau nuo septynerių metų jam reikėjo prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris, ganyti gyvulius ir dirbti svetimiems. Jis matė, kaip vejamos virvės, šukuojamas milas, kaip audžiami audeklai.

T.Ruzveltas jaunystėje svajojo apie mokslus, tačiau svajonėms nebuvo lemta išsipildyti – baigė tik dvi klases. Tarnaujant pas mokyklos direktorių, šis pasistengė ir jam išdavė pažymėjimą, jog yra baigęs keturias klases. Tai Tadui pagelbėjo grįžus iš armijos įstoti Šilutėje į technikumą ir gauti traktoristo-kombainininko teises. Tačiau dirbti traktoriumi nebuvo jo pašaukimas.

Būdamas 31 metų vedė. Su žmona Valerija, jaunesne dešimčia metų, susilaukė trijų sūnų. Tačiau po 25 bendro gyvenimo metų, prasidėjus nesutarimams, viską palikęs žmonai, išvyko iš savo tėviškės.

Apsistojo Kretingoje pas tetą. Įsidarbino namudininku ir pradėjo austi rankšluosčius. Pačiam reikėjo sukurti ir raštus. Vėliau pradėjo austi staltiesėles, servetėles. Per valandą nuausdavo po 4 servetėles. Po kiek laiko nusprendė austi ir didesnėmis staklėmis. Audė iš lininių, medvilninių, šilkinių siūlų.

Savo gaminius turėjo pristatyti į Plungėje esančią liaudies kūrybos gaminių įmonę „Minija“, vėliau – į Klaipėdos „Dailės“ kombinatą.

Tuo metu buvo pasiėmęs sklypą namo statybai. Reikėjo pinigų, todėl dirbo, kaip įmanydamas. Dažnai pristatydavo net po keturias normas. Kartą iš Plungės buvo atvykę net patikrinti, ar tikrai jis vienas audžia.

- Buvo metas, kai negalėjai uždirbti daugiau kaip 160 rublių, - prisiminęs tuos laikus sakė pašnekovas.

Išaustus rankšluosčius, servetėles bei kitus gaminius reikėjo sutvarkyti: apkarpyti, kai kuriems padaryti kutus, išlyginti. Ir, pasak tautodailininko, atrodo, tokį moteriškų rankų reikalaujantį darbą jam padaryti nebuvo sunku.

Kiek metų jo staklėms, kurios šiandien stovi jo namuose, – pasakyti negali. Jos surinktos iš dalių, atiduotų Plungės meistrų. Iš senų laikų dar likę ir siūlų.

Iš visų trijų sūnų tik kartu su tėvu viename name gyvenantis Vytautas yra sėdęs prie staklių.

Tačiau tautodailininkas laisvo laiko randa ne tik austi. Jis – Lietuvos pensininkų sąjungos Kretingos rajono bendrijos „Bočiai“ tarybos narys ir prieš keletą dienų apdovanotas Padėkos raštu už aktyvią veiklą. Ir tai esą ne vienintelis jo apdovanojimas.

T. Ruzveltas – aktyvus Lietuvos Dainų švenčių dalyvis ir tik praėjusias metais joje nebedalyvavo.

• Rašyti komentarą (0)