|
|
|
Gintaras Pucas: „Kad išliktum profesionalus, reikia kasdieninio darbo“
Kretingiškis kompozitorius, atlikėjas ir muzikos mokytojas Gintaras Pucas, prieš porą dienų atšventęs savo 41-ąjį gimtadienį, kretingiškiams jau spėjo pristatyti antrąjį melodijų rinkinį „Laivo laukimas“. Tačiau rinkinio pasirodymas - tik dalis G.Puco kūrybinio darbo: jau kelerius metus muzikantas groja grupėje „Savi“ ir rašo jai instrumentinę muziką.
Būti mokytoju nenorėjo G.Pucas, Pranciškonų gimnazijos muzikos mokytojas, katalikų bažnyčios parapijos vaikų ir jaunimo choro vadovas, Kretingos kultūros centro Grūšlaukės filialo meno vadovas, sakė, jog pirmąjį dainų rinkinį „Gintaro dainelės“ jis išleidęs prieš trejus metus. Antrasis dainų rinkinys „Laivo laukimas“ tėra dviejų mėnesių konkretaus darbo rezultatas. Rinkinyje – 14 dainų. Kai kurios iš jų parašytos pagal kretingiškių poetų Juozo Maksvyčio bei Nijolės Rimkienės eiles. „Rinkinys gimė per vasaros atostogas. Tačiau šiandien neatrodo, kad vėl galėčiau kažką panašaus sukurti: melodijos bręsta ilgai, kol atsisėdi ir išsikrauni“, - teigė autorius. Nors rinkinyje nurodyta, kad dainos skirtos vaikams ir jaunimui, muzikos mokytojams, tačiau, G.Puco žodžiais, pagal melodijų skambėjimą bei tekstus jos tinka suaugusiems bei saviveikliniams kolektyvams. Melodijų rinkinys gimė todėl, kad muzikos jaunimui stokoja pedagogai. Jau penkiolika metų mokytojo duoną kremtantis Gintaras atviravo, jog iš tikrųjų mokytoju būti jis nenorėjęs: „Kiek save atmenu, norėjau būti tik muzikantu ir gyventi vien iš muzikos. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip: muzika liko kaip pomėgis, o tam, kad išgyventum, tenka ir mokytojauti, ir vadovauti meno kolektyvui“. Mokykloje, atviravo kūrėjas, jį „iš proto veda“ aplinka. Kur – triukšmas, ten muzikos nėra. Tarp mokinių šiandien jis sakė nematąs tokio vaiko, su kuriuo norėtųsi dirbti individualiai, jį lavinti. „Šiandieninis jaunimas turi kitokias vertybes: tai - kompiuteris, kompaktiniai diskai. Visi „metasi“ į dainavimą, groti natūraliai nebėra vertybė. Atrodo, kad vos ne kiekvienas dešimtokas gali dainuoti. Jauni žmonės kaip pakvaišę puola į „žvaigždžių fabrikus“, kur prodiuseriai vos iš vieno kito padaro žvaigždę. Iš tikrųjų tam, kad išmoktum groti, reikia įdėti daug darbo, o šiandieninis jaunimas nori greitų rezultatų“, - samprotavo G.Pucas. Darbas su kaimų meno kolektyvais, atviravo pašnekovas, jam teikiąs daugiau atgaivos, negu su mokiniais, nes kaimo žmonės yra nuoširdesni ir įdeda daug pastangų. Per du dešimtmečius - trijose grupėse Iš Darbėnų kilusį Gintarą į muzikos pasaulį atvedė 10 metų vyresnis jo brolis Alius, pats – savamokslis muzikantas, grojęs bosine gitara. Jis, pastebėjęs Gintaro muzikinius gabumus, įtikino tėvus, kad šie brolį leistų mokytis į Kretingos muzikos mokyklą. Septynerius metus G.Pucas mokėsi fortepijono pas mokytoją Andrių Karką. Pabaigęs 8 klases, įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklą, o po to – į Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų fortepijono specialybės kursą. Greta pradėto pedagogo kelio driekėsi ir kitas – muzikanto kelias, pramintas ankstyvoje jaunystėje ir neleidžiantis rusenti. Per dvidešimt kūrybinių paieškų metų G.Pucui teko groti trijose paties suburtose muzikos grupėse. Jau 1985 m. Gintaras kartu su kitais muzikuojančiais bendraminčiais susibūrė į grupę „Fanfara“, pats joje grodavo klavišiniais. Grupė „Fanfara“ 1992-1995 m. važinėdavo po visą Lietuvą, dalyvaudavo šventėse ir muzikos festivaliuose. Grupė išleido kasetę „Paklydęs paukštis“, kurios pagrindą sudarė G.Puco sukurtos dainos. Iširus grupei „Fanfara“, Gintaras įsijungė į kitą grupę „Archyvas“. Su ja grota kavinėse, naktiniuose baruose Klaipėdoje ir Palangoje. „Likimas lėmė sutikti Vytautą Dieliautą – itin gabų žmogų, kuris, neturėdamas jokio muzikinio išsilavinimo, bosine gitara groja iš natų. Nuo 2002 m. su V.Dieliautu nusprendėme groti gyvo garso muziką, atsisakėme kompiuterių. Pats rašau muziką, - teigė pašnekovas. - Keliai su kitais muzikantais išsiskyrė. Bet mes vėlgi susibūrėme saviškių grupę, todėl ir pavadinome ją „Savi“. Kasdien dvi valandas groja sau „Iš senbuvių grupėje „Savi“ tebegrojame mudu su Vytautu, saksofonu – profesionalus džiazistas Viktoras Kontrimas, triūba – Raimondas Dieliautas. Vėlgi grojame Klaipėdos, Telšių, Šiaulių baruose, Palangos J.Basanavičiaus gatvėje – visur, kur esame kviečiami“, - kalbėjo muzikantas. Tokia, anot G.Puco, yra muzikanto dalia: be vadybos ir reklamos didelės sėkmės nė nereikia tikėtis. Jam ir jo bendražygiams tiesiog smagu turėti savo klausytoją ir užsidirbti pinigų instrumentams bei kelionėms. „Norėtųsi sulaukti to meto, kai iš muzikos galėtum išgyventi. Tačiau naivoka kažko tikėtis, kai tau – jau keturiasdešimt. Jeigu nueičiau groti į vestuves ar laidotuves, gal taip ir būtų. Galėjau parsiduoti ir popsui, bet tai nėra mano kelias. Stengiuosi būti profesionalus muzikantas, nors profesionalumo lygis irgi – labai skirtingas: kartelę galima kelti ligi G.Rinkevičiaus, S.Rostropovičiaus ir taip toliau. Tiesiog stengiuosi neprarasti to, ką esu pasiekęs. Kad profesionalumas nesustotų viename lygyje, reikia nuolatinio darbo“, - G.Pucas tikino, jog be tiesioginio darbo per pamokas ir repeticijas, jis kasdien muzikai atiduoda po dvi savo laisvalaikio valandas.
|
|
