- Sunku pasakyti. Manau, kurčiau, jei jau taip susiklostytų aplinkybės. Man odos spalva ir tautybė - nesvarbu. Visos šalys turi savus papročius, prie kurių norint visada įmanoma prisitaikyti. Nors, jei vesčiau užsienietę, stengčiausi šeimą formuoti ir pratinti prie lietuviškos kultūros, tradicijų. Vaikai turėtų mokėti abi kalbas, kad sklandžiai susikalbėtų su savo tėvais. Aš pats stengčiausi išmokti žmonos kalbą, galėčiau dėl jos persikelti gyventi į kitą šalį.
Stanislava Pučinskienė:
- Turėdama dabartinės šeimyninės patirties, greičiausiai nekurčiau mišrios šeimos. Skiriasi tautų religijos, kultūros – tai be galo sunku suderinti. Vien kalbos barjeras ką reiškia – juk svetima kalba, kad ir kaip ją gerai mokėtum, neišsakysi tiksliai savo jausmų, minčių. Lietuvaitės dažnai iš užsieniečių tikisi daugiau dėmesio, supratingumo, švelnumo. Tačiau realybė būna kitokia. Iš patirties galiu pasakyti, kad ir lietuviai moka būti pačiais geriausiais vyrais.
Asta Žemgulytė:
- Kodėl gi ne, kurčiau. Be jokios abejonės, skiriasi kiekvienos tautos kultūra, papročiai, įpročiai, tačiau visa tai – suderinami dalykai. Tik nežinau, ar galėčiau persikelti gyventi į svetimą kraštą. Matyt, stengčiausi mylimą žmogų prisivilioti į savo tėvynę. Svarbu sutarti ir dėl vaikų auklėjimo. Mano nuomone, vaikas visų pirma turi išmokti motinos kalbą, tada, jei tėvas nekalba atžalos gimtąja kalba, reiktų vaiką pradėti mokyti ir antros kalbos.
