Ištekėjus už bekojo vyro, sveikatos reikėjo už du

Lapkričio 12-ąją Kartenoje, nuosavame dviaukščiame mūrinuke, gyvenančiai Emilijai Rudelienei sukaks 81-eri. Likimas iš šios moters jėgų ir sveikatos reikalavo už du: jaunystėje ištekėjusi už invalido, kuris iš karo sugrįžo be abiejų kojų, moteris su juo išgyveno 50 metų, pasistatė namą ir užaugino 6 vaikus.

Jau kone dešimtmetį E.Rudelienė - našlė, tačiau optimistė moteris nepraranda vilties savo gyvenimo saulėlydžio sulaukti šalia kito gyvenimo draugo.

Emilija Rudelienė, ištekėjusi už Antano, kuris iš Antrojo pasaulinio karo sugrįžo be abiejų kojų, pagimdė 6 vaikus. Nors Antanas ir turėjęs auksines rankas, bet ant moters kojų laikėsi visas namų ūkis.

Pirmas šokis – su būsimu vyru

Emilija prisiminė, kad pirmą sykį savo pažadėtąjį sutiko šokiuose, būdama vos septyniolikos:

„Šokiai vyko Mišučių dvare. Mane pakvietė toks išsipustęs vaikinas. Klausiau, kas jis toks. Sakė: Rudelių Antanas. Trypčiojau – šokti nemokėjau. Buvo gėda, todėl sprukau pro duris. Daugiau jo nebemačiau“. Antaną rusai paėmė į kariuomenę. Netrukus užėjo karas.

Per karą Emilija tarnavo pas ūkininkus. Artėjant frontui, šeimininkai jai liepė į slėptuvę sunešioti daiktus. „Kulkos zvimbė palei pat ausis. O aš meldžiausi: Dievuli brangus, jeigu išgyvensiu, vykdysiu tavo valią, tik parvesk man žadėtąjį vyrą. Antanas grįžo likus trims dienoms ligi karo pabaigos. Tik be abiejų kojų: dešinė nupjauta ligi kelių, kairė – ligi pat klubo. Pasirodo, sprogo bomba, sužeidė kojas, kairioji koja gangrenavo. Jį operavo karo ligoninėje Lenkijoje“, - išgyvenimais pasidalijo moteris.

Antanas pradėjo lankytis pas ūkininkus, kur ji tarnavo, meilintis, o 1947 m. jiedu ir susituokę. „Iš tikrųjų buvo gėda prie altorius eiti su invalido vežimėlyje sėdinčiu jaunikiu. Bet Dievui buvau davusi žodį“, - atviravo Emilija.

Kojas kompensavo auksinės rankos

Su Antanu Emilija sugyveno 5 dukteris ir 1 sūnų: pirmieji vaikai gimė kas dvejus metus, o jaunėlė Janina – po 10 metų. Skirtumas tarp vyriausios dukters Emilijos ir Janinos – 19 metų.

„Vyras turėjo auksines rankas: atneš siuvamąją mašiną, pieno maišytuvą, laikrodį, dviratį – visus daiktus sutaisydavo. Sykį apylinkės seifas buvo užsitrenkęs – pakvietė Antaną. Ir ką manot, jis atrakino, - pagyros žodžių savo žmogui negailėjo moteris. – Antanas darydavo sofas ir veždavo jas į turgų parduoti. Vargau ir aš: reikėdavo lentas sunešioti, prie „obliarkos“ jas prinešti ir padavinėti“.

Moteris už darbštumą gyrė vyrą: šis be kojų ir į kriaušę, obelį įlipdavęs. Bet neslėpė, kad vyras ir „į bonką giliai buvo įlindęs“.

Kas septynerius metus A.Rudeliui skirdavo neįgaliajam pritaikytą „zaporožietį“. „Per čerką“, pasiguodė Emilija, Antanas jai ir bėdų pridarydavęs: tai į griovį su vandeniu įpuldavęs, tai mašiną apdaužydavęs. Bet pasiguodusi Emilija vėl gynė vyrą: „ Pikta dvasia į žmogų įpuldavo. O aš nepateiraudavau jo, gal jam kojeles skaudėdavę, o degtinė apmalšindavo tą skausmą“.

Bet tų dviejų vyriškų kojų, sakė moteris, ūkyje labai trūkę. Kai pradėjo statytis namą: ar žvyrą atvežė – jai paskleisti, medieną susitampyti, anglis susinešti – irgi tekdavę jai pačiai. Net tvarto stogą pati klojusi, - kaimynas pamokė: vyras pjovė medieną, vaikai šiferį padavinėjo.

Namie Emilija, vaikus vos paleidusi iš glėbio, ir takus iš juostelių dar pynusi. Nusiravėdavo ir kolūkio normas. Laikė 4 karves ir jautį, kiaulių.

„Vienas – kaip svirplys užpečky“

E. ir A.Rudelių vaikai išsivažinėję iš tėvų namų. Netoliese gyvena Janina ir Antanas. Emilija prasitarė, jog jai buvo nulemta ne tik savus vaikus užauginti,- į gyvenimą ji išleido ir 4 anūkus. Iš viso anūkų ji turinti penkiolika.

Tačiau didžiuliame name ji liko viena: „Kaip koks svirplys užpečky“, - pridūrė. Todėl jai norėtųsi, kad 80-metis Pranciškus iš Šiaulių, su kurio pažįstami jau antrus metus, pasiliktų pas ją nuolat. Tačiau našlys ir bevaikis Pranciškus vis dvejoja: jam patinkąs vienišiaus gyvenimas. Jaunystėje Pranciškus patyrė insultą, todėl iš dalies irgi yra neįgalus.

„Juk nieko daugiau nebereikia: galvą senatvėje priglausti, vandens stiklinę sergančiam paduoti ar gerą žodį kits kitam pasakyti. Aš visą gyvenimą aukojausi dėl savo žmogaus, nė dabar nebijau atsakomybės. Kas juo pasirūpins ištikus bėdai ar nelaimės valandą. Esu dar stipri, sveika. Siūlau jam susituokti: esu tikinti, ir be šliūbo gyventi nenoriu. O ir kaimo žmonių nenoriu piktinti. Mano vaikams Pranciškus patinka, bet va - pats žmogus dar nenori atsisveikinti su savo vienatve“, - nuoširdžiai kalbėjo E.Rudelienė, tebesauganti viltį, jog visgi Pranciškus susivoks ir ištars lemtingąjį „taip“.

• Rašyti komentarą (10)