- Neslepiu. Tačiau mažai kas ir klausinėja, kiek man metų. Gal kas savo amžių ir slepia. Yra žmonių, kurie nori būti jaunesni negu yra. Iš tikrųjų jie negali susitaikyti su tuo, kad sensta. O štai jaunimas atvirkščiai - nori būti vyresni. Ypač panelės. Atsimenu, kai buvome vaikai, labai norėjome greičiau užaugti. Matyt, tokiame amžiuje visiems tai būdinga. Paskui laukėme aštuoniolikos – atrodė, kad tėvai mūsų nebemokys, nebeauklės. Dabar suvokiu, kad skubėti nereikėjo.
Saulius Jablonskis:
- Ne. Aš niekada savo amžiaus neslepiu. Kodėl turėčiau tai daryti? Reikia būti tokiam, koks iš tikrųjų esi. Be to, ir kur čia labai jau pasislėpsi. Juk žmogaus amžius pase, kituose dokumentuose - nurodytas. Įmonėse ar tvarkant bet kokį reikalą kokioje nors įstaigoje, asmens dokumentą vis tiek juk reikia parodyti. O kur dokumento nereikia, slėpdamas metus, apgautum tik save. Ir paauglystėje, ir jaunystėje savo metų nemeluodavau nei merginai, nei kitiems. Nematau prasmės.
Regina Bumblienė:
- Niekada savo metų neslepiu. Kaip sakoma vienoje dainoje: “Moji goda - mojo bogatstvo“. O kam slėpti? Juk su metais turtėjame, įgyjame daugiau patirties, tampame išmintingesni. Metai atsispindi tik išorėje, o viduje gali būti visada jaunas. Žiūrint, ar pilnatviškai ir kokiomis vertybėmis gyvensi. Kitas, žiūrėk, metais – jaunas, o vidumi jau visai pasenęs: nuolat niurzga, nuolat bumba, amžinai jam viskas negerai, tokiam truputį šoną suskausta – tuoj lekia į vaistinę.
