Benamį sušildo sriubos lėkšte ir rieke duonos

Lietuvai įstojus į ES, labdaros valgyklos turi atmirti. Europos maisto bankas socialiai remtiniems žmonėms skiria maisto produktus. Tačiau dauguma labdaros valgyklos valgytojų nemoka ir neturi galimybės iš tų produktų pasigaminti maisto. Todėl labdaros valgykla jiems kol kas – vienintelis šiltas prieglobstis.

Jau aštuonioliktus metus Kretingos pranciškonų vienuolyne veikia labdaros valgykla. Tai - vienintelė labdaros valgykla Lietuvoje, per visą Nepriklausomybės laikotarpį nenutraukusi savo veiklos. Kasdien duonos rieke ir karštos sriubos lėkšte yra pamaitinama per šešiasdešimt Kretingos varguolių. Visą tą laikotarpį jais rūpinosi nenuilstanti valgyklos šeimininkė, 82-jų Apolonija Bernotienė.

Sušildo viralu ir dėmesiu

Olytė, - taip per metų metus valgytojai įprato vadinti Apoloniją – 10.15 val. kasryt praveria vienuolyno duris. Ant stalų jau laukia išdėliotos lėkštės ir garuojančios sriubos dubenys. Išalkę, kas kur nakvoję, nekalbūs valgytojai urmu sugarma į vienuolyno valgyklą ir aplimpa stalus. Srebia godžiai, dideliais kąsniais užkąsdami duona, - taip sočiau. Sriuba nuo stalo dingsta bematant.

„Iš čia tie žmoneliai išeina privalgę: ko ne ko, bet sriubos priverdu užtektinai. O duonos galėtų būti ir daugiau: jiems teskiriama po dvi abišales „Palangos duonos“, - sakė A.Bernotienė.

Nuo pirmos valgyklos atidarymo dienos prie puodų ir viryklės stojusi A.Bernotienė nė apie vieną valgytoją nepasakytų blogo žodžio. Olytė žino kiekvieno - nuolatinio lankytojo ir retai teužklystančio - gyvenimo vingius ir nuosmukio istoriją. Anot jos, visi jie – neįgalūs. Nusigėrę pijokėliai, kvaišalų apsėstieji, benamiai, sugrįžusieji iš įkalinimo vietų nėra sveiki, jų psichika - pažeista. Jie nebemoka ar nebegali prisitaikyti prie aplinkos. Atėjusieji į labdaros valgyklą nors trumpam pasijaučia saugūs: sušyla ir pasisotina. Atsinešusiems stiklainius Olytė pripila sriubos ir į juos, prideda kibirėlius riebalų, kad namie galėtų bent bulvių išsikepti. Ne vienas jų viralo parneša ir namie laukiantiems seniems ar neįgaliems šeimos nariams.

„Tie žmonės moka dėkoti. Jeigu ir išsiveržia jų pyktis, atsiprašo manęs. Gatvėje susitikę pasisveikina ir pakalbina“, - šiltai apie savo valgytojus kalbėjo Olytė.

Moteris teigė, jog per 17 jos darbo labdaros valgykloje metų po vienuolyno skliautais pamaitinta per tūkstantis benamių, ligonių, vaikų. „Ojoj, kiek jų jau išmirė, išsivažinėjo po užsienius. Bet nemažai žinau ir tokių, kurie atsistojo ant kojų, sukūrė šeimas“, - mintimis į praeitį sugrįžo A.Bernotienė.

Dirbti skatina aukotojai

A.Bernotienės pasiaukojamo darbo dėka vienintelė Lietuvoje Kretingos labdaros valgykla po Nepriklausomybės atkūrimo tebeveikia be perstojo. Olytė joje dirba be finansinio atlygio. Ji pati apvažiuoja rajono ūkininkus ir geradarius, prisirenka daržovių, mėsos, riebalų.

„Kai važiuoju po kaimus prašinėdama produktų, žmonės nepasmerkia valgytojų. Sako: pijokai, bet ir jie - žmonės. Ta žmonių meilė bei rūpestis ir traukia mane dirbti. Kad jūs žinotumėt, kiek yra gerų žmonių, nemoku apsakyti. Jie – „aukso kasyklos“ pas Dievą“, - moteris reiškė didelį dėkingumą geradariams.

Visus keturis Kretingos labdaros valgyklos kampus atlaiko nuo pat pirmos dienos joje šeimininkaujanti Apolonija Bernotienė. Moteris teigė, jog benamiai itin brangina duoną, kurios stokojama: jiems skiriama dienos norma – dvi abišalės „Palangos duonos“.

Moteris vardijo žmones, kurie nuo pat labdaros valgyklos pradžios rėmė jos veiklą, iš anksto atsiprašydama, jei kurį pamiršo. Tai: Olga ir Gediminas Raudoniai iš Žadeikių, Vilija ir Vladas Baltuoniai iš Kalniškių, Rada Matulevičienė iš Žibininkų, Aurelija Leišienė iš Padvarių, Laukineičių ir Viršilų šeimos iš Vydmantų, Mickai iš Grūšlaukės, Magdutė ir Pranas Domarkai, Birutė ir Antanas Jonkai iš Latvelių, Angelina Kontrimienė iš Kumpikų ir kone visi šio kaimo žmonės, Adolfas Petrauskas iš Pryšmančių, Rimantas Uosis iš Ankštakių, Lukauskų šeima iš Kartenos.

„Sunku nusakyti išugdytą Raudonių šeimos vaikų jautrumą ir dosnumą. Jie sugraudina ir tėvus: mamyte, sako, mes visko turim, o tie žmonės alksta. Papjaukim jiems kiaulę ir nuvežkim mėsytės“. Tėvai ir įvykdo savo vaikų prašymus“, - pasidžiaugė Olytė.

Garbaus amžiaus moteris atviravo, jog kartais pagalvojanti, kad jai jau užtenka aukotis kitiems. Bet šią mintį keičia kita: jei Dievas duoda jėgų, ji turinti dirbti tol, kol pajėgs.

„Ką mes darytume be savo Olytės – badu išmirtumėm. Jūs pažiūrėkit, kiek ji stengiasi dėl mūsų. Ir visada pasitempusi: dažytom lūpom, su kuodu ir kaip bitelė laksto ant aukštakulnių“, - savo šeimininkę gyrė valgytoja Vida.

Brolių pranciškonų „relikvija“

Oficialiais labdaros valgyklos reikalais besirūpinančios visuomeninės labdaros organizacijos „Rūpestėliai“ vadovė Akvilė Virbalienė sakė, jog šiandien valgykla išgyvena merdėjimo laiką, kai sriuba verdama kone „iš kirvio“, - iš to, ką suaukoja ūkininkai ir parapijiečiai.

Prieš kelerius metus valgyklą dar rėmė išeivijos lietuviai. Kasmet Amerikos lietuvių laikraštis „Darbininkas“ atsiųsdavo 12-15 tūkst. Lt auką. Šiam laikraščiui užsidarius, nutrūko ir finansinė parama.

„Rajono Savivaldybė labdaros valgyklai per metus skiria 15 tūkst. Lt. Iš tų pinigų reikia sumokėti už vandenį, dujas, šildymą, elektrą. Duonai belieka tik 8 tūkst. Lt. Valgytojams per savaitę galime nupirkti 42 kepalus duonos ir batono, per dieną - tik 6 kepalus“, - teigė A.Virbalienė.

Labdaros valgyklą po vienuolyno stogu sunkiu valstybės pereinamuoju laikotarpiu priglaudę broliai pranciškonai, anot A.Virbalienės, ilgam „užsikrovė kryžių“. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, labdaros valgyklos mūsų šalyje turėtų išnykti, nes iš ES maisto banko asmenims ir šeimoms yra skiriama parama - maisto produktų.

„Deja, mūsų valgytojai nepasinaudoja net šia parama, nes jie nemoka ar neturi sąlygų patys pasigaminti maisto. Jie yra įpratę gauti gatavą maistą. Liūdina ir tas faktas, kad valgytojų kontingentas jaunėja: vis dažniau ateina jauni žmonės, be darbo ir be namų, jau spėję nusivilti viskuo, ypač savimi ir gyvenimu“, - sakė „Rūpestėlių“ vadovė.

Vykdant vienuolyno rekonstrukciją, labdaros valgyklą teks iškeldinti. Todėl broliai pranciškonai, suprasdami, kad pasaulinės krizės metu labdaros valgykla taps dar reikalingesnė, rašo laiškus ir ieško geradarių užsienyje.

A.Virbalienės žodžiais, norėtųsi, kad ir rajono valdžia suprastų, jog labdaros valgykloje valgo ne broliai pranciškonai, o visos Kretingos vargšai, ir pasirūpintų valgyklos išlikimu.

Kretingos labdaros valgykloje šiuo metu yra užregistruoti 276 valgytojai. Pavalgyti pas Olytę ateina tik jų dalis, dar kita dalis – visai neregistruotų. Dažnas jų neturi netgi asmens dokumento.

• Rašyti komentarą (11)