Pateko į žirklių ir monotipijų kerus

Į Rytų šalyse prieš 2 tūkstančius metų atsiradusių karpinių geografiją patenka ir Senoji Įpiltis. Vietos gyventojai neseniai galėjo susipažinti su įpiltiškės Birutės Lengvienės karpiniais ir kita kūryba.

Pasak Birutės Lengvienės, jos širdis linksta ir į floristiką. Ji negali praeiti pro gražesnį akmenį: turi namuose jų kolekciją. Su mokiniais yra ant akmenų piešusi. Darė darbus ir iš šiaudų.

B.Lengvienės karpiniai – ištisa lietuviškos gamtos simbolių rinktinė. Ir pati autorė sako, kad impulsą kurti duoda ją supanti graži gamta. „Įkūniju gyvybės medžio idėją, todėl mano karpiniuose dominuoja medžiai, paukščiai, žiedai“, - aiškina ji.

Šalia eksponuojami monotipijų atvirukai karpinius savaip papildo: švelnių pastelinių spalvų srovės teka, regis, į begalybę, tačiau jas netikėtai sustabdo autorės sumanytų formų kontūrai.

B.Lengvienė yra surengusi ir daugiau parodų Kretingos rajono įstaigose.

Menus, kaip išraiškos būdą, ji pasirinko tik įkopusi į penktąją dešimtį. Piliakalnio pagrindinėje mokykloje dirbdama technologijų ir dailės mokytoja, B.Lengvienė vaizdinei medžiagai padarė keletą karpinių. Kaip tik tada ir suveikė žirklių kerai.

Beveik tuo pačiu metu į jos rankas pakliuvo karpinių knyga, kurioje buvo atspindėti ne tik Lietuvos karpytojų darbai – joje ji pamatė japonų, kinų, baltarusių, ukrainiečių karpinius.

„Buvau sužavėta. Užsidegiau tikrąja to žodžio prasme“, - sako mokytoja.

Dar vienas stimulas atsirado per mokyklos šimtmečio jubiliejų. „Puošėme mokyklą. Kiekvienas mokytojas darė tai, ką sugeba geriausiai. Tada ir gimė mano pirmieji didesni karpiniai“, - prisimena.

Karpinius ir monotipijos techniką Birutė Lengvienė dažniausiai taiko atvirukams. Ne vienas mokytojos bičiulis ar kolega pirktinio atviruko iš jos nelauktų.

Po to, daugiausia vakarais, po kasdienių darbų, žirklių iš rankų nepaleisdavo.

Anot B.Lengvienės, pirmieji karpiniai Lietuvoje būdavo lentynas puošiantys gražūs apvadai. Karpinius lipindavo kaimuose ant langų vietoje užuolaidėlių.

Temos iš anksto karpytoja nežino. „Paimu popieriaus lapą, sulenkiu perpus ir pradedu piešti. Piešiu, taisau, trinu ir vėl piešiu, taisau, kol būnu piešiniu patenkinta. Tada čiumpu mažas žirkles. Kiti naudoja rėžtukus, o aš - tik žirkles. Laikas priklauso nuo piešinio. Prie vieno karpinio prabėga apytikriai du vakarai. Ilgiausiai karpiau žiedais apsipylusią obelį“, - pasakoja.

Dabar B.Lengvienės karpiniuose – pauzė, bet, pastebi, stimulas būna ne tik išorinis. „Kartais neįmanoma sulaikyti besiveržiančios „dūšios“, - prisipažįsta. Ji neabejoja, kad, artėjant žiemai, gims koks nors kalėdinis atvirukas su iškarpytais angelais.

Kartu su karpiniais į „savo malonumui“ skirtą įpiltiškės laiką įsiveržė ir monotipija. „Kalta“ viename seminare šią vaizduojamosios dailės techniką pademonstravusi mokytoja Genovaitė Čejauskaitė.

„Palietė širdį. Grįžusi namo čiupau popieriaus, akvarelės, stiklo. Nebegalėjau sustoti“, - iki šiol prisimena impulso jėgą.

„Ant stiklo linijomis liejami dažai. Po to ant drėgno nuo dažų paviršiaus dedamas popieriaus lapas, ir spaudžiama. Dirbama pirštais. Spaudinėjama, braukoma, tapšnojama, kol tampa gražu“, - monotipijos „virtuvę“ pristatė mokytoja.

„Kartais yra gražu, o norisi, kad būtų dar gražiau, ir - sugadini. Kaip tie dažai pasklis, negali žinoti“, - aiškina.

Po to pasidaro popierinį arkos, ovalo, stačiakampio, kvadrato ar kitokios formos rėmą ir, uždėjusi jį ant liejinio, ieško gražiausios jo vietos. Apveda, iškerpa ir tą liejinio iškarpą klijuoja ant popieriaus. Kartais pripiešia eglę, pušį ar ką kita.

Motyvai ateina iš gamtos. „Gamta grožiu – dosni, - tikina Birutė. – Matai, kokie laukiniai raudoni gražūs obuoliai kybo. O jeigu ant tų obuoliukų dar kokia kepurė sniego yra. Ką pamatau gamtoje, bandau perkelti į savo darbą.“

Kretingoje gimusi ir užaugusi B.Lengvienė prisimena, kad vaikystėje polinkio į menus neturėjo. Per darbų pamokas sekėsi dailiai siuvinėti. Viską buvo užgožusi geografija.

Prioritetai nepasikeitė. Šiandien B.Lengvienė mokytojauja Piliakalnio pagrindinėje mokykloje bei dėsto geografiją Pranciškonų gimnazijoje. Ji nemano, kad prieš gerą dešimtmetį pamėgti dailieji užsiėmimai galėtų geografiją nurungti. „Pomėgiai, ir tiek“, - sakė mokytoja.

• Rašyti komentarą (1)