Mandalose skleidžiasi varnalėšos ir liepsnoja Joninių laužai

Liniuotė, skriestuvas, spalvos ir dvasios šokis – taip gimsta jokūbaviškės Felicijos Stramilaitės mandalos. Dailininkė sako: piešdama pamirštanti viską. Mandala jai - malda, dvasios judesys, meditacija, atsipalaidavimas. „Kai pieši, kažkas vyksta viduje, atrodo, jauti virpėjimą. Pasijaučiu švaresnė, harmoningesnė“, - pasakojo Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir dailės mokytoja F.Stramilaitė. Jos 31 mandalą – visų metų darbą – galima apžiūrėti Kretingos viešojoje bibliotekoje.

Jokūbaviškė Felicija Stramilaitė, susidomėjusi mandalomis, ieškojo informacijos ir iš literatūros užsienio kalbomis mokėsi jas piešti. „Nereikia būti dailininku, kad pieštumėte mandalas. Tereikia pradėti ir laikui bėgant piešiniai tobulės ir gražės“, - sakė autorė.

„Piešimas išlaisvina – nuo blogų emocijų, pykčio, nuovargio. Ir koks stebuklas: išpieši tai, kas slegia, o piešinys spinduliuoja ramybe. Mandala tarsi sugeria neigiamą energiją, performuoja ją į harmoniją. Net kiti žmonės, žiūrėdami kad ir į ne pačių pieštas mandalas, pajaučia ramybę, atsipalaiduoja“, - pasakojo F.Stramilaitė.

Ji ramybę piešia dažniausiai sekmadieniais. „Mandalos – sekmadienio darbas“, - sako autorė. Jau priimtas ir įprastas ritualas jos namuose: iš pradžių susikuria ornamentus, išpiešia juos ir pasiduoda spalvų magijai. Įvairiaspalvėse mandalose – preciziška spalvų dermė: nieko nereikalingo, spalvos tarsi papildo viena kitą.

„Gerai apgalvoju ornamentą, kurį piešiu. Tačiau spalvų nesirenku. Pabirę ant stalo pieštukai patys ateina į mano rankas. Užsimerkiu. Paimu ir pradedu spalvinti. Taip spalvos pačios sugula – jos ateina iš aukščiau. Juk paprastai kasdienybėje nenaudoju tokių ryškių spalvų, o mandalose jos ima ir pasireiškia“, - kalbėjo F.Stramilaitė.

Ji mandalų niekur specialiai piešti nesimokė. Susidomėjusi jomis, rinko informaciją. Mandala – kvadrato arba apskritimo formos geometrinė kompozicija, vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę, psichologinę tvarką. Mandala yra savotiška meditacijos forma, daugiausia naudojama induistų ir budistų. Tačiau F.Stramilaitė Rytų filosofijos išraišką pritaikė savo poreikiams, savo tikėjimui ir, svarbiausia, - lietuviškumui.

„Esu katalikė, todėl nepraktikuoju Rytų filosofijos. Taip, mandala – ne mūsų kultūros ženklas. Tačiau ji man yra maldos išraiška. Piešdama einu į save, geriau pažįstu savo kūną ir sielą. Mandalą galiu pavadinti ir meditacija. O pati geriausia įkvėpėja yra gamta. Aš – lietuvė, todėl mano lietuviško sodo gėlės ir augalai – pagrindiniai piešinių herojai. Mandalose auga ir varnalėšos, ir liepsnoja Joninių laužai“, - pasakojo F. Stramilaitė.

Kiekviena mandala turi vardą, ir dažniausiai – gėlės. Dailininkė sako išpiešianti augalus taip, kaip juos mato – savo akimis, savo dvasia.

Pasak F.Stramilaitės, mandalos sugeria ir harmonizuoja visas neigiamas emocijas. Dailininkė randa sielos ramybę jas piešdama, o kiti žmonės nusiramina tiesiog į jas žiūrėdami.

„Žydėjimas turi būti pas kiekvieną iš mūsų. Tą žydėjimą ir savo sodo žydėjimą ir piešiu. Atrodo, tai – tik ornamentai, tačiau jie turi gydomąjį poveikį“, - teigė mandalų autorė.

Jos nuomone, norint kurti mandalas, visai nebūtina mokėti piešti. Procesas paprastas: lapo viduryje pasidedi juodą tašką ir eini ratu, piešdamas įvairiausius ornamentus.

„Aš tokia pat, kaip ir kiti. Niekas manęs nemokė mandalų. Visą informaciją atradau užsienio kalbomis. Tereikia išdrįsti bandyti. Iš pradžių mandalos bus kreivos, galbūt nepatiks. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jos tobulės. Mandaloje labai svarbu simetrija ir kartojimas. Tradiciškai jos turi 4 arba 8 dalis, jose kartojasi tradiciniai simboliai – kvadratas, apskritimas, trikampis. Prie viso to stengiuosi piešti ir tradicinius lietuviškus simbolius“, - kalbėjo F.Stramilaitė.

Pasak jos, nereikia bijoti naudoti liniuotės, skriestuvo ir būtinai įsigyti geros kokybės minkštus pieštukus.

Pirmąją mandalą jokūbaviškė nupiešė prieš ketverius metus: norėjo išsikrauti po darbo ir pradėjusi piešti pajuto, kad joje nebeliko pykčio. Kartais nupiešti mandalą specialiai jiems paprašo ir kiti žmonės. Tada autorė galvoja apie tų žmonių problemas, jų rūpesčius ir juos išpiešia, ornamentais juos harmonizuoja.

„Užsidegu žvakę, Dievo paprašau, kad mane vestų savęs pažinimo keliu ir instinktyviai imu spalvas. Kai nuspalvini piešinį, atrodo, kad išaugo sparnai, atrodo, kad pakilai kur nors aukščiau. Tai – nenusakomas jausmas, kurį kiekvienas išgyvena savaip“, - pasakojo F.Stramilaitė.

Dailininkės pastebėjimu, dviejų vienodų mandalų niekuomet nebūna. Kiekviena iš jų saugo tam tikrą jausmą ir išgyvenimą. Tačiau visada jos – ramybės nešėjos.

Visas procesas – kol menininkė sukuria piešinį, kol jį išpiešia ir nuspalvina – trunka savaitę.

„Kartais galvoju: mandalos atima laiką, pamirštu kitus darbus, kokia iš jų nauda? Tačiau negaliu be jų. Kai prisėdu, nebegaliu atsitraukti. Tada jau – ir kambariai netvarkyti, ir vaikai nevalgę. Bet drąsiai galiu pasakyti: verta, jei randi ramybę ir dalini ją kitiems“, - sakė F.Stramilaitė.

• Rašyti komentarą (2)